BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2018-05-22

recognize the violence in your eyes

prieš kelias dienas svečiuose buvo du ponai išdavikai - atnešė lauktuvių prastai supakuotą melą. saliutuodama taure smalos, kuri pakeitė kraują venose, pavaišinau ir juos. gėlės aplink iškart prarado spalvą ir nuvyto, oras suplėso. netyčia įkvėpusi jo pasigavau užkratą - kaulai dabar popieriniai, žingsnis stiklinis, o akys - bežadės. 
visa, kas iki šiol atrodė tiesa ir tikrovė, pranyko kaip iškvėpti cigaretės dūmai. klausimai, iki šiolei buvę tiesiausiu keliu prie atsakymo, dabar tiesiog smūgiai į paširdžius,  uždara, aklina siena. geležinė uždanga, apklojusi saulėtą mano pasaulį, per kurią negaliu prasibrauti, nes atrodo, kad už jos irgi nieko nėra. nėra atvirų ir nuoširdžių žmonių, nėra gerumo, nes tie, kas buvo šito ikonos - pasirodo, kad yra netgi baisesni už daugelį kitų.
kaip surasti naują jėgą ir motyvaciją, su kuria būtų vėl gera pasitikti taip iki šiol mylėtus rytus? kaip vėl gebėti lydėti vakarus su šypsena, kai ja pasinaudojo ir sutrypė tie, kas turėjo būti šaltiniais? gal visa tai normalu, tik aš nesuprantu. gal naujausia šiuolaikiškumo inovacija - niekada nesiderinti, niekada nepaklusti, saugoti savo asmenį net jeigu tai be perstojo daužo į šipulius tą, kurį "myli". o gal tai pati meilė - kažkokia naujoviška, transformuota, seamless? kas penkias minutes gali mylėti vis kitą, žmogų, ne žmogų, kekšę ar žuvį; gerbi ir didžiuojuosi tik savo individu, sveikumo sumetimais profilaktiškai apsimeti, kad kaltini ir grauži save, bet nieko nepakeiti; gal tai naujo kasdienio žmogaus bruožas, implikuotas į meilę, kuriam užtenka lengva ranka mėtyti "atsiprašau" ir "negaliu" kaip kokiam elgetai gatvėje centus. nes juk na ir kas? ribotame laike turi pasiimti visa tiek ir taip, kad su paskutiniu atodūsiu būtum pilnas pasitenkinimo. gal aš tiesiog pati kalta, nes tik aš esu kitokia, nes tik man nėra ribų ir sienų įveikti ir laužyti save vardan didesnio tikslo, nes tu pats vienas - niekada nesi didesnis, nesi apskritai tikslas - tu tiesiog jau egzistuoji, gimsti tam su užduotimi rasti kitą savąstį, kovoti, išmokti laužyti ir statyti, taisyti klaidas, kad jos virstų pamokomis. 
tik sąryšis su kitu yra tikslas, tik savęs papildymas kitomis mintimis, kitais bruožais, iššūkiais, neprašytais iššauktiniais jausmais yra tikslas ir magija. nebent gali prisiekti, jog tu pripažįsti, kad nori gyventi ir mirti vienas, glostydamas katę, kuri šiaušiasi prieš tavo ranką, kai ją glostai. jeigu gali  būti sąmoningas ir sudėti į krūvą visą savo kada nors patirtą skausmą į vieną ir pasakyti, kad nepaisydamas nieko verčiau renkiesi jį - net ir kelis kartus didesnį - nei pastangą būti sąžiningu, nei pastangą rūpintis kitu tiek, kiek tau patinka, kai tai daro kiti. juk sąžininga duoti ką nori imti, ką mėgsti gauti - tą patį atiduoti. ar yra kažkokie kitokie sąžiningumo ir pagarbumo apibrėžimai, kurių aš nežinau?
nežinau, ką dabar galima statyti, kai šita planeta, kažkokia negyvenama, be žemės, vandens, oro ir šviesos, be maisto. šūdų karalija, kuri pagal nesuvokiamą algoritmą, įsijungia ir ima ryti visa aplink.

0 pastebėjimai: