BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2018-04-01

ne dostojevskis, bet irgi apie idiotizmą

tiek susižeidusi nebuvau dar niekada. jeigu bent kiek pagalvoju, tai suprantu, kad per pastaruosius du metus apskritai laiminga būdavau bene vieną savaitę per sezoną - visa kita būdavo laukimas, laiko stūmimas, klausymasis nereikšmingų pokalbių ir galvos linkčiojimas. jau visą begalybę gyvenimo nebuvo savaitgalio, kuriuo mėgaučiausi, kurį leisdama ilsėčiausi, nes visas jame esantis laikas sučiumpa mane ir ima rodyti siaubingiausius prisiminimus, kuždėti, kas turėjo būti, bet niekada neįvyko ir jau nebeįvyks. 
nežinau, ką tokio blogo esu kada nors padariusi, jog tiek daug skausmo ir negerovių turėjo būti pasiųsta man. visą laiką, kiek tik įmanoma prisiminti, būdavau ta, kuri rūpinasi, ta, kuriai rūpi, kad ir kas benutiktų. visą laiką buvau ta, kuri ieškojo išeičių, kuri sugalvodavo, kodėl nėra taip jau blogai, ta, kuri kovodavo ir pataisydavo situaciją, kai viltys seniai būdavo užgesusios. visą laiką buvau ta naivioji, kuri tikėjo mistine meile, tikra draugyste, gyvenimo grožio, žmonių gėriu, bet.. nieko panašaus iš tikrųjų nėra. 
stebuklų nebūna, tai pirma.
žmonės myli tik save, tai antra.
užuot užpildę save nuoširdumu, meile, atvirumu visi apsirūpina pavydu, neapykanta, pasipūtimu, egoizmu, tai trečia.
jie visada tik sako, niekada iš tikrųjų neturi to omeny; viskas yra suvaidinta, tai ketvirta.
niekuo negalima pasitikėti, tai penkta.
kitokiems vietos nėra, tai šešta.
pasaulis sukasi tik aplink seksą, pinigus ir valdžią, tai septinta.
jeigu galima rinktis lengvesnį kelią ir pasiduoti, tai žmonės visad tai ir pasirinks, tai aštunta. 
aš pamečiau visus dalykus, kurie mane darė laiminga. ant visko dabar užrašyta, jog skauda.  nebegaliu nuo visos širdgėlos pasislėpti darbe, negaliu jos išsapnuoti, nes net ir miegodama sapnuoju košmarus, nes negaliu džiaugtis platoniška meile, nes visur, kur tik pažvelgiu, regiu savo klvailumą, netikusius sprendimus, nepelnytą pasitikėjimą, kuris irgi žlugdo. argi negali būti bent vieno žmogaus pasaulyje, kuris sakydamas

tu - lobis

turėtų tai omeny ir be jokių logiškų ir nelogiškų priežasčių nebandytų užkasti to lobio dar giliau? kuriam taip patiktų, kad aš

jauna, graži, protinga ir sekasi (man) tai, ką darai (-au)

jog negalėtų to paleisti, negalėtų įsivaizduoti kieno nors kito rankose, giliai įtikėtų, jog tik šita laimė mums, ne kitiems.
bet štai, vėl apie tą patį, dėl to paties. jau įsitikinau, kad visų ašarų išverkti neįmanoma, bet eilutė po eilutės nieko nepakeitė, nes, matyt, tas naivumas manyje tiek įsiskverbęs, jog jau niekaip nebepašalinsi.

0 pastebėjimai: