BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2017-07-04

look how they shine for you

man labai svarbi tavo laimė, tačiau kiekvieną dieną vis labiau įsitikinu, kad tesu viena dvidešimtoji lemiančiojo faktoriaus ir man tai netinka. apgailestauju dėl įžūlumo, tačiau turiu būti tau svarbesnė, turiu būti reikšmingesnis tavo laimės kriterijus.
noriu auginti su tavimi šunį. kada nors. bet kol rašau čia žodį po žodžio, tu kuri sau naujas galimybes londone. aš dėl to laiminga, nes sėkmės atveju tu irgi būtum labai laimingas, tačiau.. mes ką tik, pagaliau, vėl atsidūrėme vienoje šalyje, o jau po kelių mėnesių tu vėl nori atsidurti kažkur kitur. juk tu žinai mįslės atsakymą. aš negaliu tiek derintis prie tavęs. negaliu sulaužyti savęs su visais įsitikinimais ir kertinėmis asmeninėmis savybėmis. kaip pats sakei: mes būtume ne be tie žmonės, kuriuos kažkada įsimylėjome. atrodo, kad to, ko tiesiogiai negalime nuspręsti mes, nuspręs likimas. kas žino, gal taip ir geriau?
man atrodo, kad visi vis ieškome vien tik laimingų žmonių, kad tik tokie mus labiausiai domina. gal jie gerai nuteikia, gal su jais patys išgyvenama mažiau frsutracijos, o gal mums paprasčiau, nes nereikia dėl jų tiek daug stengtis ir vis bandyti pamaloninti. bent kartais man taip atrodo. pakanka tik pabarti juos, kai jie prastesnės nuotaikos, sugėdinti ir jie priversti grįžti į savo pirmapradę laimingojo būklę. tarsi staiga būtų atimta teisė būti retkarčiais silpnesniu, jautresniu ir liūdnesniu. taip dabar ir jaučiuosi. pripratę mane matyti gyvybingą, tvirtą dabar baudžia už tai, jog tokia nesijaučiu. nesijaučiu, nes nebekuriu savęs, nes arba gyvenu, kai jis šalia (ir būtinai dėmesingas ir rūpestingas arba nesiskaito visai), arba kerojuosi vegetatyvinėje būsenoje. 
kažin kodėl taip sudėtinga? visai paprasta regėti jo gabumus, genialumą, įžvalgumą ir grožį, maloniai įsivaizduoti globojamą žvaigdžių, šviečiančių kelią į priekį. aš pilna tikėjimo jo jėga, jo sėkme, jo darbu. noriu tik skatinti tai, užpildyti jį iš vidaus, papildyti savo jėga, tačiau kartais it surištomis rankomis nežinau kaip tai padaryti. kartais nežinau kaip tiesiog būti reikalinga ir kaip mylėti. ir kartais aš tiesiog neįtikėtinai pasimetusi ir tik dar labiau apsunkina kasdienybę.

0 pastebėjimai: