BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2017-06-18

madonna viršuje

kartais laipiodama klausausi klasikinės muzikos. ypač man patinka šopenas ir jo pavasario valsas. atrodo, jog su tokiu santūrumu ir polėkiu, gyliu ir nuosaikumu veikia ir mano širdis. nors melodija melancholiška, gera jos klausytis ir iš naujo permąstyti, patirti, pajausti save. vis dėlto šis įrašas ne apie muziką, ne apie klasiką ir ne apie puikųjį šopeną.
kai žmogus pavargsta, jam reikia atostogų. atrodo, kad imu pavargti. pavargti nuo žmogaus, kuriam pirmajam pasakiau, kad jį myliu, kad ir kas per velnias tai būtų. pavargau abejoti, pavargau jaustis nesaugi, neužtikrinta, tai reikalinga, tai atmestina. pavargau rūpintis, dėti pastangas, bandyti kažką suprasti. ne, aš tikrai nežinau kaip sprendžiami klausimai tokiose aktualijose kaip šūdameilės, tačiau puikiai žinau kokia mano pozicija yra, ko aš noriu ir kas man priimtina. jaučiuosi suklydusi ir nusivylusi savimi: kadaise stipriai pažadėjusi sau niekada neįsivelti į tokius marazmus visgi leidausi nuo snieguoto šlaito be inventoriaus, be jokių apsaugų, be žinių ir nuojautos kaip reikėtų manevruoti ir saugiai pasiekti pakalnę. vos tik patikėjusi, kad istorija gali bent šešiolika minučių klostytis sėkmingai jau po dviejų sekundžių nusivyliau. aš su žmogumi, kuris labiau už viską myli save. ir tai yra gerai. kaip visada, džiaugiuosi: džiaugiuosi, kad paliko prieš dešimt mėnesių, nes veržėsi į tai, be ko negali gyventi, džiaugiuosi, kad skina laurus ir demonstruoja savo neįtikėtinus įgūdžius, džiaugiuosi, kad sugeba taip savimi rūpintis ir absoliučiai nekreipti dėmesio į aplinkinį pasaulį. aš ne atėnė, ne gydytoja, ne donaldas trampas, kad nustatyčiau ar jis elgiasi gerai, ar ne, ar per daug dėmesio skiria sau, savo vienatvei ir dalykams, kurie man atrodo nereikšmingi, dėl kurių aš atrodau nevertinama ir nereikšminga, tačiau bent būdama savęs pačios eksperte žinau, kad tai netenkina manęs. ateiti ir pasiimti kažką, ko nori tą akimirką, gali kiekvienas, bet ar kiekvienas gali išsaugoti galimybę taip elgtis visuomet? 
aš tikrai ne deimanto skiltelė. nuolat kelianti problematiškus klausimus, nuolat su pastebėjimais, iš kito pasaulio nužengusi ir savo vietos beieškanti keistuolė. tik aš pykstu. pykstu, kad jo nėra, kai man jo labiausiai reikia, kad jis yra tik tada, kai jam pačiam reikia. man taip atrodo. atrodo, kad jis tik kaip pareigingas asmuo atlieka savo darbą dirbdamas mano vaikinu ketvirčiu etato. aš verčiama jaustis dėkinga dėl to, kad man buvo skirta laiko, aš kaip mažas šunytis laukiu savaitgalio, nes šeimininkas nedirbs ir pažais daugiau. aš sugniuždyta ir sužlugdyta kaip asmuo, kaip mergina, kaip vienalytis pasaulis. ir man geriau ašaroti parke svetimoje šalyje šone estint dviems senukams ir nuosaikiai vienam kitu besirūpinant. 
čia ne tas pasaulis, kuriam aš sukurta. kodėl leidau sau nors akimirką patikėti, kad gali būti kitaip? kad galiu būti ne viena? taigi, daryk, ką nori. atostogauk vienas, mėgaukis savimi ir savo vienatve, grąžinu tau visus tavo įsipareigojimus, tavo laiką, atsisakau bet kokių pretenzijų, nes man tiesiog neberūpi. tu nemoki manęs vertinti ir mylėti, tu nenori dalintis, tu nenori kurti drauge, tu negali suprasti manęs, būti tuomet, kai tavęs reikia, todėl laisvai rūpinkis tuo, kas iš tikrųjų tau svarbu, atsimerk, galiausiai būk nuoširdus savimi ir įsipatogink - tu vėl laisvas, su visomis galimybėmis be priekaištų elgtis taip, kaip tau patinka.

0 pastebėjimai: