BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2017-05-11

c'est la vie. belle la vie

jeigu žemėje yra apie septynis milijardus gyventojų, tai, tikriausiai, su kiek daugiau nei su šešiais  milijardais jų galėčiau be perstojo kalbėtis apie tai, kokie kakučių metai yra 2017-ieji, kaip netikusiai viskas klostosi, kiek problemų slypi kiekvienoje dienoje, kaip karma, visiškai be skrupulų, įsikaraliavo kasdienybėje ir su aikštingo teisėjo grimasa skriaudžia visus, kurie pasitaiko jos kelyje.
kai jau balansuoji ant slidžios pasidavimo prarajos.
bet ar viskas tikrai taip? kai bėgu per keturis jau prabėgusius metų mėnesius, suprantu, kiek daug gero nutiko mano gyvenime, o visa tai, ką švelniai, tačiau su didele nemeile, vadinau kakučiais, tapo reikšmingomis ir vertingomis pamokomis, kurios, tikėkime, atsipirks su kaupu laiko tėkmėje. 
šiais metais buvau laiminga, nes turėjau patį nuostabiausią draugą, su kuriuo nebuvo sunku ir juoktis, ir verkti, ir būti tokia tikra beprote, kokia, matyt, esu iš tikrųjų, ir droviuosi to visumoje. nedrąsūs it pirmi vaiko žingsniai nuogi pokalbiai, nakties gaubiamų šnabdesių užrakintos paslaptys, ironiški pasikandžiojimai ir ginčai, kuriuos noriu pakrikštyti vardu "nes rūpi" tapo išlygomis, šildančiomis dabar, kai iš draugo liko tik tvirtų saugių apkabinimų šešėlis ir pilnas tikėjimo atsiminimas. o tą skausmą, kuris atsiranda, kai paprastai nebelieka kažko svarbaus, pavadintiną kakučiu dabar priimu kaip pamoką: išmokti nepykti ant pasitraukiančių, atsiprašyti, neužsisklęsti ir neuždaryti kelių naujiems žmonėms, kada nors galbūt stosiantiems į to draugo vietą.
šiais metais aš priėmiau sau didelį sprendimą leistis nuotykį metus visa, ką iki šiol kūriau čia. dabar, kai griūna ir kruopštus, ir nekruopštus planas, o aš su ribotu kiekiu deguonies viena kosmoso platybėse - mokausi nepasiduoti, prisiminti, jog reikia kvėpuoti, o panikai parodyti įtemptą raumenį - nes mano gyvenime turi karaliauti meilė ir ramybė, o ne neadekvačios ir nepelnytos bėdos, ne tikėjimas, jog kakutis - tai aš pati.
dar mano gyvenime atsirado žmogus, su kuriuo mano asmuo nebėra tik aš. ir jis toks keistas, ir tas jausmas toks keistas, ir visa tai taip keista, tai slopina kovas su pačia savimi, tai moko mylėti dabartį ir susitelkti į turimą akimirką. tai iškelia į aukštumas ir kartais bloškia taip žemai, bet tuo pačiu tai įtikina, jog tokie dalykai nenutinka kasdien, jog pakelėse nesutinkame tokių žmonių ir tiesiog šiaip sau taip nesijaučiame, todėl - turime būti drąsūs ir rizikuoti. turime būti drąsūs kiekvieną gyvenimo minutę, nes su už kampo tykančiu liūtu galite tekti kautis, tačiau gali pakakti ir paglostyti paausį. ar maža istorijų, kur priešai tampa draugais?
šie metai nebuvo šykštūs pamokomis. tvarkytis su kiekviena diena nėra lengva, priimti sprendimus ir paskui išgyventi jų rezultatus ne visada paprasta, tačiau tai rodo asmenybės brendimą ir ar tai nėra viena iš prigimintinių esmių? c'est la vie. belle la vie. taip, toks yra gyvenimas. gražus gyvenimas. su tais pakilimais ir nuopoliais, su nežinojimais, kas kaip susiklostys po minutės, tvarkaisi ir mokaisi. kartais nustembi, kartais nusivili, kartais skrajoji kaip auktšumų paukštis, o kartais smengi žemyn, bet, ei, tik nupuolęs gali atsistoti, o atsistoji visada, nes gi tu žmogus - tu vaikštai kojomis, tai dar viena prigimtinė esmė - parpuolę visada atsistojame, o tuomet prieš akis iškyla nauji horizontai ir pasmerki save iš naujo džiaugtis. 

0 pastebėjimai: