BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2017-03-14

odė apie tave - kai nuleidi mane ant žemės

tada namai liaujasi kvepėję mumis. receptorius virpina tik papilkėjęs mano kvepalų kvapas, o šventas tikėjimas, kad galiu tave padaryti dvigubai laimingesniu nei tu padarai mane - išnyksta. iliuzijos su karštos arbatos puodeliais, mano močiutės megztomis kojinėmis, padovanojančiomis akimirkai žūbūtinį familiarumą, ir knygomis, tyliai skaitomomis atsirėmus į petį, pradingsta it niekada ir nebūtų egzistavusios. nėra rytinių ritualų kepant karamelinius blynus, nes nėra laiko ir prioritetų. kūnas pamiršta, ką reiškia tavo prisilietimo galia, nes viskas, kas buvo - tas buvo. kiekvieną dieną mes vis labiau ne be tie, vis labiau svetimi ir nereikalingi.
bet, gražuoli, patikėk, jog aš turėjau slaptą, drovų, naivų, bet labai ryžtingą įsitikinimą, jog viskas gali būti gerai ir draugiškai norėjau tuo įtikinti ir tave. trumpam pamaniau, kad mudu išties nepakeičiami, laimingi, panašūs, papildantys vienas kitą. ir nė kiek nemeluoju, kad mėgstu galvoti apie tave, suprasti, koks tu gražus, turėti tavo susimąsčiusio atvaizdą savo galvoje - tokį trikdančiai patrauklų ir net seksualų. šitiek išdrįsti man sudėtinga, tai drąsa būti pažeidžiama - viena gražiausių siekiamybių. tu - mano labiausiai jaudinantis eksperimentas, tu - mano geriausias kvailas sprendimas.
tu nežinai, bet, kai leidžiu sau sukčiauti, leidžiu sau ir persikūnyti į tavo merginą. į atsidavusią ir, pagaliau, nesipriešinančią srovei merginą. žavingą, iš karto šaunesnę ir puikesnę vien jau dėl to, kad esu tavo. kai galvoju apie tave, būnu laiminga, manydama, jog tau sekasi, jog sėkmingai žingsniuoji savo didelių ir svarbių tikslų link, noriu stipriai palaikyti, paskatinti ir sustiprinti tave. noriu mylėti tave taip, kaip galbūt tu tariesi mylintis mane, bet kas iš to, šaunuoli? 
kai tu nuleidi mane ant žemės leisdamas susivokti, kad nič nieko nenutuokiu apie tave, kad kasdienė tavo žinutė "labas, kaip sekasi?" tėra pliusas grafoje "dalykai, neva darantys ją laiminga" ir vis tiek neleidžiantys susidaryti net minimalaus tavo dienos vaizdelio yra tikrasis mūsų istorijos argumentas. istorijos, kurioje pasiduodame darbui ir prioritetams, kurie yra ne mūsų asmeninių juslių naudai. ir aš taip negaliu, nes esu nesąžininga savo įsitikinimams ir vertybėms. aš negaliu būti atmestina, elgtis atmestinai, negaliu. man svarbu rūpėti ir rūpintis, būti kartu ir kad su manimi būtų būnama - ne tik apie tai kalbama, ne tik to norima. nes žinai, norėti galima daug ko - tačiau, tai, kas yra gaunama - yra iš tikrųjų norėta. mes arba kovojame dėl to ir pasiekiame arba pasiduodame ir viską pametame. 
taip tu nuleidi mane ant žemės ir visos beįsibėgėjančios idilės pradingsta, lieka tuščia diena, kurią užpildo ritmingi, įdomūs, bet magijos ir stebuklų nepažadantys darbai. bet jeigu gyvenai taip anksčiau, tai gali ir toliau, taip? nes mes turime tai ir taip, kaip norėjome, o ne kaip kitaip. jeigu norėtume kitaip, tai ir būtų kitaip. bet nenorime. ir niekas dėl to nėra kaltas.

0 pastebėjimai: