BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2017-03-03

nerimo žmogus

susirūpinusi, pabudusi naktį nuo pasimetimo, nustebusi ir nesuprantanti, jog akys įremtos į brėkštančio ryto senamiestyje panoramą demonstruojantį langą, negali regėti nei čia ir dabar, nei bet kur kitur bet kada vėliau. nerimaujanti dėl gyvenimo, dėl žmonių, kurie laukia už širdies durų, kurie vis beldžia ir trypčioja, nekantraudami šaukia ir veržiasi į priekį arba neištvėrę apsisuka ir eina atgal iš kur atėję. nerimaujanti, nes nenutuokianti, ką gali ir ko negali, ko reikia ir ko nereikia, kas svarbu, o kas ne, kas turi ilgaamžę vertę, o kas yra abejingumo ir nihilizmo apraiška. nerimaujanti dėl to, kad nežino, kas pati tokia yra. nerimaujanti, nes negalinti susitvarkyti su vis iškylančiomis bėdomis. nerimaujanti dėl pripažinimo, dėl gėdos, dėl artumo. galų gale, dėl to ar pavyks išvirti skanios kakavos puodelį, ar nieko neerzins spalvotos kojinės, ar nebus per keista tylėti ir klausytis lietaus užuot kalbėjus ir dalyvavus gyvenimo virsme. nerimaujanti visomis kūno ląstelėmis net dėl menkiausių ir paprasčiausių vyksmų, siekianti nepaaiškinamų, logiškai nesuvokiamų ir mitinių idilių, apsėsta perfekcionizmo, lūkesčių, vilčių, reikalavimų, struktūrų ir apsikrėtusi chaoso virusu sizifiškai bandanti sugauti ramybės paukštę.
noriu išsikovoti nuolankumą. nuolankumą gyvenimui ir visiems jo veiksmams net jeigu pastarieji bus ne patys pačiausi. noriu susigrąžinti jautrumą ir empatiją, užuojautos pojūčius, jausmus, leidžiančius būti žmogumi ir pačia savimi. gebėti išsaugoti savo asmenį, nesuzmegti ir nepavirsti lietuviška pakumpusia moterimi, akimis šaudančia geresnių kainų, internete ieškančią patarimų kaip išvalyti dėmes iš baldų apmušalų ir begaudančią praktiškesnius gyvenimo sumetimus. noriu būti pačia savimi, tokia, kuriai tinka ilgai be perstojo vienišauti naktyje, danguje sekti mėnulio paliktus pėdsakus, medžioti jai pritinkančius melacholiškus išgyvenimus, suprantant ir susitaikant su tuo, jog vienatvė - ne vien mano lemtis, jog meilė - mitinė dieviška būtybė, kuriai obsesiją jaučia milijardai, kuria kliaujasi dešimtys milijonų, tačiau aš - šiukštu ne iš tų. palinkusi prie knygos, gurkšnojanti karštą kvapnią arbatą, pirštais bandanti užkišti už ausies nepaklusnių raudonų plaukų sruogą, besimėgaujanti gardžiu šelmiškų įvykių padarinių kvapu, kurie tokiu neretai tampa tik po kurio laiko, gerokai pasistengus prie to prisikapstyti per skausmus ir vargus - tokia, kokia buvo sutverta: natūrali, tikra, įsiskaudėjusi, vieniša, bet savita ir artima sau pačiai. ištrynusi nerimo pėdsaką ir pasistengusi dėl pergalės savo pačios laimingai, turtingai ramybei.

0 pastebėjimai: