BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2017-02-20

kruopelėmis į mano saujas

nepaneigsiu, jog dievinu, kai prieini prie manęs ir švelniai pabučiuoji nuogus pečius, kai vos juntamu prisilietimu pasidalini savo šiluma. džiaugiuosi mūsų vaikiškais stipresnio ir silpnesnio žaidimais, nakties eigos stebėjimu ir mėnulio aptarinėjimu, gilių temų gvildenimu ir gebėjimu būti visu savimi čia ir dabar. vertinu laiką, kurį sugebame paskirti vienas kitam, įamžintus momentus, kuriems, nors ir lemta kažkada išblukti, tačiau dabar praskaidrinančius greitą ilgų dienų maratoną. visa, kas priverčia šyptelti nors puse lūpų, valiūkiškai mirktelėti ar provokuojančiai parodyti liežuvį yra svarbu. visa, kas buvo ir yra, nors ir labai graužia, nors ir labai nori būti apgailėta, yra svarbu.
o, visgi, bet, tačiau, deja, meluočiau, jeigu sakyčiau, kad man jauki ta tamsa, kuri užplūsta visą kūną užgesus šviesoms ir pasinėrus į vėlyvo vakaro glėbį, kai lieku viena už devynių šviesmečių kažkokiame plutono kanjone ir nors tu būni greta, tavęs visai nėra. spaudimas gerklėje iš negalinčių pratrūkti ašarų, gūdumas ir šaltis, kurio nepajėgia nugalėti net gniaužimasis į mažiausią pasaulyje kamuoliuką - tai verčia mane stengtis kiekvienu akių mirktelėjimu ištrinti visa, kas buvo - kiekvieną gražią ir malonią akimirką. aš leidau tau daug - leidau tau leisti man pačiai save įskaudinti. nelabai malonu - ką ir bepridursi, tačiau kaip pamokama! sukoncentravusi į tave, į kažkokio stebuklo laukimą pamiršau, kad turiu pati savimi pasirūpinti, kad privalau ir toliau būti tokia pat tvirta ir savarankiška, nieko nesitikinti antraip būtinai teks nusivilti. drąsa būti pažeidžiama - tai, ko sunkiai stengiausi išmokti - dabar duoda atsakomąjį smūgį. pasitikėti kitu - sunku. kaip neapsakomai sunku mylėti, kai net nežinai, nuo ko pradėti! 
norėčiau tavęs atsiprašyti, bet visas dėmesys sutelktas į nedidelių žaizdelių klijavimą atsainiai sukarpytais balto pleistro gabaliukais. kruopelėmis į mano saujas byrantys dabarties gabaliukai pasklinda po erdvę, vėjas - visiškas nihilistas - nešioja tas daleles po pasaulį - tavo ir mano, ir vieną didelį bendrą - jam visai nė motais, kad žemė dreba, kūnas  virpa, balsas pradingsta, akys aptemsta, o kūno anatomija tampa neaprėpiama klampios tuštybės erdve. kažkur pariby tyko aidas gandų, kad tau visai ir nereikia atsiprašymų ir šitų gėdingų jausmų, nes nerūpestingumas ir lengvas pasitenkinimas yra tavo keleivio per žemę krepšelis. bet jeigu ir taip- tai juk tavo bėda, ar ne? mano svarbiausias tikslas - tarp baltų ramunių žiedų nekaltai užliūliuoti skausmą, pyktį ir liūdesį ir nukenksminti šį išganingai netikusį mišinį, kol jis neapkrėtė nieko aplink. juk blogiau už tai, kad tavyje slypi tiek reikšmingumo gali būti tik tai, jog visa reikšmė ir prasmė būtų neatsakingai išbarstyta aplink su smilkstančiais nuodingais dygliukais. dalintis geru - esminis mano asmeninio dekalogo kriterijus, visa kita - tegul lieka neprieinama ir nematoma, su griežtu pažymėjimu "pašaliniams nevalia".

0 pastebėjimai: