BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2017-02-25

brangioji

man patinka, kai mane taip vadini. kai telpu į tavo saujas. kai žalia spalva skambantis balsas kviečia arbatos. kai žiema arba žieminis pavasaris tampa mielu ir jaukiu. kai sušylu nuo žvilgsnio ar juoko..
rodos, beverte tampa ši diskusija, nes žinome, jog šiaip ar taip, viskas bus gerai - arba laimėsime tiesiogiai, arba per aplinkui - juk pamokos, kilusios iš klaidų - irgi svarios pergalės. dėl žinių ir pasisekimo kovojame kasdien, pakilimai ir nuopoliai tokia pat gyvenimo dalis kaip gimimas ir mirtis, vienintelė bėda, kad laimės kaip obuolių nuėjęs į turgų nenusipirksi, o skausmo it ekologiškame ūkyje pagaminto sūrio neparduosi. "brangioji" liks tik žodis kažkur nuaidintis praeities tolumoje, karštas tavo rankų apsiaustas transformuosis į šiltesnį vilnos megztinį, o pavasaris šiaip ar taip kada nors ateis ir savaime tikrai taps malonus.
jeigu ir toliau būčiau tik savimi be tavęs tuomet man nėmaž nerūpėtų. tu galėtum keliauti nors ir į saulę tūkstančiams metų, tačiau kai tampi tuo, kuris išsineša šviesą, prasideda problemos. man nereikia meilės, kad patikėčiau svarbiais dalykais. nereikia tuščių žaidimų garsais, nes visa, kas svarbu - tai mūsų veiksmai. ką jie byloja? kol krinta šie niekam tikę žodžiai, tu formuoji savo lagamino turinį: įdedį užkonservuotą stiklainį avietinio laiko, sulankstai keletą apkabinimų, sagtelėmis pritvirtini prisirišimą - svarbu išgabenti be įbrėžimų, į skysčiams nelaidų maišelį įdedi tai, kas svarbu ir reikalinga, užsandarini ir viską padedi šalia juodų švarių kojinių poros. paskutiniam patepimui - laikas ir ateitis - jie svarbūs, tačiau tiriančiu žvilgsniu įvertinęs lagamino turinio padėtį supranti, kad daugiau vietos nebėra, todėl viskam, kas dar nesudėta, teks taip ir likti ant žemės, nustumtiems po stalu - juk dulkėms irgi reikia ant kažko kauptis!
brangusis. viskas gerai. mes dideli vaikai, jau žnybtelėtais skruostais, žinantys, jog "reikia" ir yra "reikia", todėl turi būti padaryta. ir mes žinome, kad padarysime visa tai. nes meilės nėra, nes ateities nėra, nes nėra nieko, kas supančiotų mus, kam atseikėję drąsos pasiryžtume ir įgyvendintume didžiausią savo mažo pasaulio beprotybę. taigi, viskas gerai. taigi, būna dar ne taip, būna šimtus kartų blogiau. o mes - mes vardan gero tikslo. ir dabar ramiai, laimingai pirmyn - naujos avantiūros ir nuotykiai slypi štai ten, už to kampo, nudažyto skausmo ir ilgesio spalvomis. graži dermė, a? puikus peizažas!

0 pastebėjimai: