BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2016-12-21

every day with/out you is an adventure

iki mūsų atsklinda tik patys triukšmingiausi praeivių šūksniai, išviliojantys pusės lūpų šypseną, tačiau virš galvos kabančio mėnulio magija kaip mat visa nutildo ir tuomet belieka susirasti vienam kito akis ir praregėti visai kitaip. švelnaus vasarinio vėjo šuoras padaužiškai pabučiuoja skruostą, primena apie kvėpavimo funkciją, pranykstame pokalbiuose apie patogias ir nepatogias gyvenimo temas. 
tampu cukrumi tavo rankose, esčiu neapykantos fėja, kai šaukiuosi tavęs, bet tu nebūni šalia. kartais galiu tapti tuo vaiku, kuriam nereikia, kad su juo žaistų tėvai, svarbu, kad jie būtų greta ir stebėtų. bet kitais kartais atrodo, kad netekau proto ir nesuvokiu, kaip galima tai išgyventi? mano kojos nori apsivyti tavo liemenį, prieštaraujančia jėga suspausti ir juoktis, apsimestinai kažkuo netikint, dėl kažko baudžiant. 
pianino klavišams išdainavus paskutines auksinių melodijų gijas liaujasi virpėti tavo pečiai. liaujuosi rašiusi. nuleidžiu galvą, kad nematytum, jog šypsausi, nes ši akimirka - tobula. tokia, apie kurią pagalvoju: "nepamiršk jos išsaugoti atmintyje". nes jau tada žinau, kad visa turės pabaigą ir užuot pajutusi liūdesį, užsibrėžiu tikslą - niekada nieko nesigailėti ir prisiminti su džiaugsmu.
kai žaidėme jūrą, o paskui kuo ramiausiai stebėjome bevaises lietaus lašų pastangas įsibrauti į vidų, lydėjome kartu naktį, o tamsą sklaidė tik vos ne vos sruvenanti žvakių šviesa, dalinomės mintimis ir idėjomis, bet jau tada buvau susitaikiusi su tuo, jog šis jaukus saugumas - laikinas, kad jis turi būti įrašytas į atmintį ir net po dešimtmečio prisimintas su nuoširdžia šypsena. gal mes ir tuomet būtume geri draugai?
žmonių santykiai ir ryšiai neapsakomai trapūs ir jautrūs. nepuoselėjami, neapverkiami ir neiškrykštaujami džiaugsmingomis akimis santykiai negali tvirtėti. jau išgyvenome stadiją, kurios metu vis klausiama, kodėl yra taip, kaip yra, kodėl kažkas taip neteisinga. dabar beliko priimti sprendimą. tarsi ant lyno pusiausvyrą išlaikyti bandantis akrobatas balansuoju tarp dviejų sprendimų. protas sako: turi pasielgti taip, bet visa kita atsišaukia: "ne, ar pakvaišai?!". o ką jeigu pakvaišau? mes galėtume būti nuostabūs. bet kiek? mėnesį ar du? pasinėrę visa galva į šitą milžiniškos lavinos dydžio beprotybę, bet kas tada? arba paprastumas be jokio grožio, arba kažkas, su didesnėmis žaizdomis. na, argi tai panašėja į gerą sprendimą? vargu.
priimant sprendimą vienintelis kriterijus - teisingumas. na, o teisingiau - mažiau skausmo kitam ir sau. tai gal ties čia ir apsistokime, su puikiais išgyvenimais, susikoncentravę į lengvumą ir paprastumą, kurį ir toliau galime turėti. išlik brangus teisingu būdu.

0 pastebėjimai: