BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2016-11-07

rašysiu, kol nebebus iš ko

išgirdusi tave kalbantį noriu, jog tai nesiliautų. trokštu klausytis ilgiausių istorijų, išgirsti kiekvieną pamąstymą ir leisti tau nutilti nebent tuomet, kai klausymąsi pakeistų miegojimas tavo rankose. sako, jog jeigu tau reikalingas įkvėpimas - turi susirasti j į, jeigu reikalinga motyvacija - partnerį. aš nežinau ko ir kaip man reikia, tik žinau, kad negaliu atskirti santykio tarp poreikio ir noro būti individualizuota, stipria ir nepriklausoma nuo noro priklausyti kažkam ir turėti kažką, kas priklausytų man. ne taip baisiai tiesiogiai, o paprasčiausiai turint tvirtą saitą ir ryšį. 
tiek metų bėgau nuo viso to, išsisukinėjau ir man tobulai sekėsi, o paskui staiga pagalvojau: "man smalsu" ir nepaaiškinami dalykai nutiko. nutiko taip stipriai, kad nežinau kaip tvarkytis, kaip judėti.užsispyrimas ir racionalijos tai padeda, tai trukdo, bet iki galo neveikia ir nepadeda pasiekti tikslo. nors, tiesa, aš nė nežinau, koks yra mano tikslas. tai - laimė, aišku. bet kas man gali pasakyti, ar ji yra su tavimi, ar su kuo kitu, ar tik su pačia savimi? pamažu imu tikėti, jog santykiai tai rizikingas žaidimas, kuris sukelia deginantį stresą, kasdienės abejonės dusina. 
kodėl? kodėl pirmas kartas turėjo būti toks sudėtingas? juk galėjau griežtai pasižadėti atsakingai mokytis iš karto ir sumažinti problemų kiekį bent devyniasdešimčia procentų. bet ne. aišku, ne. o kam? o dabar diagnozė - proto pametimas, gydymo būdas - rašymas. atrodo, kad šis rašymas - tai kaip iš dangaus krintantis lietus - rašysiu tol, kol nebebus iš ko - lysiu tol, kol nebebus iš ko.

0 pastebėjimai: