BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2016-10-10

kaip katiną smalsumas pražudė

katine, ar girdėjai istoriją, kurioje smalsumas pražudo? mes esame to vaisius. viskas netikėtai prasidėjo prieš pusmetį, kai kamuojama smalsumo leidau akimirkai tapti gaivališka ir įtraukti mus į trikdančią intrigą. sužaidėme partiją, išpūtėme daug naujų pirmų kartų - aš pralaimėjau, tačiau nelikau tuščiomis - pasikroviau bagažą žinių, kuriame aiškiai juodu ant balto buvo parašyta - smagu, bet pakelti nelengva - rizikuoti dar kartą - nenori. tačiau po kelių mėnesių, kai tik susidėliojau viską į vietas, ką buvo vėjai išpustę, vėl prasiautė uraganas. ir istorija tarsi neturėdama jokio mazgelio ėmė tęstis toliau. ir vėl saulėtos kulminacijos, ir vėl mano gyvenimo inovacijos, kol.. įsprūdome į properšą. ir vėl adaptacija, vėl bandymas susitvarkyti ir kai tik tvarka ėmė rastis..
susiimu už galvos, perbraukiu pirštais raudonus plaukus, atsidūstu, suvalgau gabalėlį šokolado, pakeičiu savo mintis, giliai įkvepiu ir vėl pakeičiu savo mintis, įsistebeiliju į tuščius tolius, po kurio laiko grįžtu į realybę ir vėl pakartoju tą patį. kaip man elgtis? kaip būti sąžininga ir teisinga? ką daryti, kai nori, bet žinai, jog tai - klaida? kam lįsti ten, kur viskas pasmerkta?
bet:
kai žinau, kad tu esi, tai nieko daugiau ir nereikia. nereikia medinių įsipareigojimų ir žodžių. tik jausti patogų buvimą, tik jausti gerą, ramybę ir grožį. netikiu ateitimi, todėl man nereikia, kad bandytume sukurti didelius tolių planus, tačiau ar galime suregzti kažką dabarčiai? kaip? ar galime svaigiai išgyventi šią akimirką? kiekvieną akimirką? būti sklidini jos? atsidavę jai? pasiimdami visa gerą sau?
aš pasitikiu tavimi kaip žmogumi labai labai, nes žinau, jog tu geras, tačiau nepasitikiu mumis, nes gal žinau mus abu ar bent jau save ir tą gyvenimišką likimo ironiją ir tai yra visa ko trukdis. nereikia didelių ateičių, bet saugumas - būtinybė. pamišusi logika ir laisvė - svarus poreikis.
pamečiau tave ir kas dešimt sekundžių gailiuosi to arba būnu įsitikinusi, jog pasielgiau gerai.
bijau reikšti teises į tave. kodėl? kodėl viskas negali būti paprasčiau? kodėl nepakanka spragtelti pirštais ir išspręsti visas problemas? sako, taip nebūtų įdomu - bet yra tokia galybė dalykų - įdomumui išlaikyti pakaktų ir jų.
katine, smalsumas gali pražudyti. tu juk girdėjai šią istoriją? kaip gali nerūpestingai norėti įlįsti į šią peklą? paklaikusiai baisu, bet aš
ilgiuosi tavęs kaip
vidurnakčių, kvepiančių žvaigždėmis
kaip vėjo, kuris taptų dar viena priežastimi būti apkabinta
kaip pasivaikščiojimo basomis po mėnulį ir saulę

0 pastebėjimai: