BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2016-10-18

bad decisions make good stories

ir tu, mykolai, esi mano blogas sprendimas, iš kurio neišeina gera istorija, nes man skauda, nes protas pasidėjo kažkur giliai sandėliukyje, mėgaujasi ant jo besikaupiančiomis dulkėmis ir nė nemano sugrįžti. tu esi mano blogas sprendimas, iš kurio neišeina gera istorija, nes jaučiu, kaip esu apninkama depresijos ir nihilistinių ideologijų apraiškų. bet, palauk, laura, prisiimk ir pati savo kaltę.
racionalumas, kurio kupina paprastai būnu, dar irgi neatvedė į jokią gerą istoriją. vis dėlto, kodėl gi jo neišnaudojus? užuot merkusis į depresiją, troškimą ne judėti, o tik tįsoti lovoje, pasvarstyk, kodėl taip yra. ne, ne dėl to, kad tik šalta verstis iš lovos į rudeninį kambarį, ne dėl to, kad pavargai darbe ir labai reikia atostogų, ne dėl to, kad turi kitų žemiškų problemų, kurios problemomis iš faktų ir įvykių visumos tampa tik tavo galvoje. tavo problema atsiranda dėl to, kad tu netiki. netiki geru, netiki savimi, netiki žmonėmis, netiki svajonėmis ir tikslais, netiki aukštesne jėga, kuri pakreipia kiekvieno gyvenimą reikiama kryptimi. kodėl netiki? iš liūdnų patirčių? nes neturi pozityvių asmeninių įrodymų? kodėl negali būti pirmuoju asmeniu, kuris būtų teigiamu argumentu? kodėl neišgyveni iki galo savo meilės ir pasitikėjimo akimirkos žavesiu, drąsa daryti viską, ko tik geidžia širdis, išsikovoti savo viduje tvarką ir ramybę. tu jau gerai žinai, kad nereikia laukti kol kas nors padovanos tau stebuklą, kol iš dangaus nuleis kažką gero. ne, jeigu kažko trokšti - turi pats tai ir gauti. pasaulis pernelyg gražus ir mielas bendrine prasme, jog galėtum leisti sau užmigti pikta, o pabusti tokia pat negatyvi. pasaulis pernelyg žavus, kad galėtum leisti dienas nukabinusi nosį, nepasitikėdama, nekantriai laukdama nakties, kol galėsi užmigti ir nieko nejausti.
ne, laura, miela, maža mergaite, tu esi toji, kuri tiki nuoširdumu, kuri tiki rodomu pasitikėjimu, kurios skepticizmas, atšmiestas su idealizmu, leidžia skraidyti padebesiais, bet nenuskristi į saulę ir sudegti. tas nuoširdumas ir gėrio suvokimas yra tavo stipri vidinė jėga, garo turbina, stūmoklis, kurio dėka eini per gyvenimą su pasitenkinimu, su polėkiu. tu stipri. stipri savo pykčiu, savo užsispyrimu, savo tikėjimais, kurie tarsi feniksai vis pakeliami iš pelenų. tu žinai, kad turi tikėti. ir dabar tau trūksta išmokti mylėti. na, ne tik išmokti - dar ir patikėti to sėkmingumu bei apskritai galimumu, tačiau tai ne taip ir skubu. svarbiausia, nepatikėk ta tuštuma, apie kurios rusenimą ir vėrimąsi it bedugnę vis pagalvoji.
na, o tu, mykolai. man labai gaila. aš labai norėčiau, kad viskas būtų gerai, kad galėtume abu leisti laiką, pasiskaninti gyvenimą pradėjus jausti nuobodolį, bet manęs čia neužtenka, o tu nesutinki panaudoti papildomų priemonių geresnių rezultatų pasiekimui. bet aš nekaltinu tavęs. tu dar vaikas. netgi didesnis nei aš. be to, aš ne auklė. lioviausi dirbusi su vaikais prieš kurį laiką ir tavo edukologija galiu užsiimti tik iš draugiškos, altruistiškos idėjos, bet jau ne su naiviu, suinteresuotu tikėjimu. man tikrai labai gaila. ir gaila, kad visa tai prasidėjo.

0 pastebėjimai: