BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2016-09-10

kai ima blukti tavo veidas

pasikalbėme dar kartą, gerai? nes darosi per sunku išlaikyti visas galimas ir negalimas situacijas galvoje, nes dienos šviesos taip ir neišvydę dialogai nebetelpa manyje, nes retrospektyvos gniuždo labiau nei atsėlinę šalti rudeniniai rytai ir pernelyg anksti prasidedančios vienišos naktys.
labai ilgai laukiau, kol išvažiuosi. buvau tikra, jog tau tai bus į naudą, jog pagaliau būsi ten, kur, pagal savo supratimo prizmę, galėsi tobulėti, mokytis, patenkinti visą turimą smalsumą. sakiau ir sau, kad viskas bus gerai, nes juk mudu visai neįsipareigoję, žvelgiame į situaciją laisvai ir paprastai, žinome, kas nutiks po mėnesio ir tai mums nė motais. nėra šventos sąjungos, nėra ugningos meiles ir simpatijų nuo žemės iki pat dangaus - nėra nieko, kas galėtų palikti perštinčias žaizdas vėliau. bet dabar, kai karo fronte likau viena, o priešininko pajėgų skaičius gerokai viršija manąjį, nežinau ką daryti. pamiršau pagalvoti, kad vis dėlto kažkokiu mistišku, keistu, neįtikimu, kiaulystės dėsniui priklausančiu būdu gali skaudėti. ir skauda. ir ką daryti? net aukščiausias himalajų viršukalnes siekiantis užsispyrimas ir argumentų mūša, geležinės racionalijos nepadeda ilgiau nei pusvalandžiui likti vienai su ramybe dvelkiančiomis mintimis. 
idėja keičia idėją. juk būtų galima kurti toliau, būtų galima kovoti. 5 mėnesiai nėra daug. mes suaugę, protingi, kūrybingi ir dargi kitoniški žmonės. juk galėtume rasti išeičių. būtume galėję, jeigu būtų norėję - pasitaisau. labiau mes tik du nesubrendę vaikai, nenutuokiantys ką darome, kaip žaidžiame. tiems vaikams keli mėnesiai - tai praraja, per kurią persikelti nėra būdų. na, ir puiku. na, ir gerai. na, ir tobula.
net nebeklausiu, ko nori tu? man atrodo, kad žinau. kažkokiu būdu pasakei daug kartų. kažkaip abu tai iškomunikavome, savotiškai ištransliavome vienas kitam. dabar  užrakinsiu ir kasdien po vieną trinsiu bet kokią negatyvią mintį, bet kokį pilkšvą pojausmį, nes labiau už viską man nepatinka leisti dienas nekenčiant tavęs, nekenčiat savęs, nekenčiant mūsų abiejų ir visų kitų pasaulio žmonių. renkuosi savo gyvenimui spalvas ir scenarijus ir čia nėra vietos blogiui. man nepatinka, jog dabar vis sukirba dvejonės dėl pasaulio ir žmonių gerumo, jog kažką leidžiu matyti sau piktavaliu, jog kitų žmonių jausmai man atrodo laikini ir sufalsifikuoti. meilės, simpatijos - šie globalaus pasaulio produktai turi galiojimo vertę, bet jų, kaip ir kokio cukraus, aš neketinu pirkti. o visa kita gerai. užtrenkti už penktos klasės titano durų dorovišką patiklumą, vaikišką entuziazmą ir pozityvą, šypseną, geranoriškas iniciatyvas ir platonišką meilę tik dėl vieno žmogaus, tik dėl vieno nepasisekimo - tikrai ne. tai ne aš ir ne mano pasirinkimas. 


0 pastebėjimai: