BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2016-08-17

po manęs

po manęs bus kita aš. tada gal dar kita. o paskui jau nebebus laiko ir toji kita aš liks vienintele arba nebus nieko daugiau kaip tik kruvini vienatvės pirštai, suspaudę tavo kaklą. būsime per seni. būsime per daug sugrubę, kad atsimintume praėjusius laikus. mus užgoš nauji įvykiai, ilgainiui tapsiantys senais. tik tiek, jog mažiau senais. mus prarys iš piršto laužtos aktualijos, turinčios ryklio dantis, žvirblio kūną ir uodo vertę. 
o iki tol aš pasiilgsiu. iš ilgesio sugniauš tą vietą, kurioje turėtų būti širdis. visoms kūno ląstelėms susimąsčius taps šalta ir niūru. gal bus bandoma išmainyti tave į šokoladą ilgomis naktimis, neturint valios nusikratyti mintimis ir geriausiais prisiminimais, pasvarstymais, kas būtų, jeigu būtų, bet niekada nebūna. gal užsiversiu darbais tik patvirtindama savo žalingą įprotį ir nesulaikomai lėkdama pirmyn, apsimesdama, kad nieko neįvyko, atimdama bet kokias galimybes iš laiko, norinčio susisukti jaukų lizdelį galvoje ir graužti sentimentais. gal priversiu save kur kas daugiau treniruotis, matytis su kitais žmonėmis, netgi laikinai pasiduoti kažkam kitam, kad tik nostalgija neužpildytų sausų kraujagyslių. užvyniosiu gyvenimo be tavęs monotoniją ant cukraus vatos pagaliuko ir ragausiu ją stipriai užsimerkusi, apsimesdama, kad skonis toks pat, kad visai nerūgštu, o tos raukšlelės aplink akis - tai tik kažkoks keistas atsitiktinumas.
banalu, bet eidama į teatrą norėsiu, kad tu būtum šalia. žiūrėdama kino filmą ir vis klausinėdama, o kas nutiks toliau, tikėsiuosi išgirsti tavo užsispyrusį "nesakysiu". kai ryte tušu brauksiu blakstienas, norėsiu, kad vėliau būtent tu žiūrėtum į mano dideles akis ir ieškotum pilkšvai žalsvam mėlyje atsakymų. norėsiu užsilipusi ant aukštų konstrukcijų ir stebėdama naktinės padangės gilybę, kad būtum greta ir galėtum pritarti man, jaustum tą patį virpulį ir pasigėrėjimą. iš visų jėgų trokšiu, kad į originalius ir juokingus pasimatymus eitum tu, kad galėčiau leisti laiką svarstydama, kaip tave nudžiuginti ir nustebinti, kad rytinius įžūlius raštelius rašyti atpratę pirštai brūkšteltų netašytus žodžius tau. kai žiūrėsiu į veidrodį, tai dilgtels, jog čia trūksta tavo atvaizdo šalia. besimatuojant naują suknelę man truks minties: "hmm, įdomu, ar patiktų ir tau?". kas su nepakartojamu užsidegimu aiškins apie klasikinę muziką ir kino filmus? kas gundys ir vilios, o paskui už tai nusipelnys antausio? kas suks galvą ir vers abejoti, dvejoti, kamuotis, spėlioti ir džiaugtis nuo žemės iki mėnulio? klysti bei mokytis dabar teks vienai, o tai mažiau smagu. bet viskas ne apie smagumą, a? neversi manęs valgyti, nekalbėsi apie cukrų, neatimsi žado maivydamasis sportuojant, nesiginčysi ir nepadėsi narplioti gyvenimo tiesų filosofuodamas ir nors aš to pasiilgsiu, išgyvensiu. nes mes susitarėme gyventi be pretenzijų. 
nematomu rašalu pasirašėme sutartį, kurioje kiekvienas prisiėmėme atsakomybę už sukurtas gyvenimui adekvačias situacijas. šita polemika ir didaktika - tai niekis. tai nauja pamoka, kurią reikia išmokti, per kurią reikia geriau pažinti save. jaučiu, kad gausiu apvalų dešimtuką. ačiū, mokytojau.
o toliau aš pati. nauja aš. čia ta, kur puiki ir mylinti save, palydėta tavęs pasivaikščiojimui basomis po saulę ir mėnulį. laiminga kitaip. laiminga ir dar, ir dar, ir dar.
o kas po manęs, tai galiausiai, visai nebesvarbu. nes yra tik dabartis, kuri reikalauja, kad ja būtų pasimėgauta. tuo ir užsiimkime. abu. net ir ne kartu.

0 pastebėjimai: