BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2016-08-28

o ką daryti, kai žinai, kaip turi būti, bet nenori, kad taip būtų?


jeigu bandytume išvesti statistiką, tai suprastume, jog maždaug kas dešimt sekundžių jaučiu bakstelėjimą į širdį. jokio tik tak, tik kartkartėm bakst ir pratisas skausmingas atsakas. na, ir dar tas jausmas, jog viduje tuščia kaip dykumoje. tuščia, sausa, per daug erdvu ir labai tamsu. 
ar galima pasiruošti atsisveikinimui? net jeigu esi daug jų išgyvenęs? net jeigu kai kurie buvo tokie skaudūs, jog prisimeni juos dešimtmetį? panašu, jog ne. ne, net jeigu labai nori, net jeigu puikiai viską suplanuoji, sustrateguoji, sukuri dešimties žingsnių programą, apgalvoji kiekvieną detalę ir nepalieki jokių spragų. ne, nors tu ką.
man atrodo, kad meilė yra labai pavojingas ginklas. aš nesu ir niekada nebuvau įsimylėjusi, tačiau su siaubu pasvarstau, kas būtų, jeigu būtų. štai, didelis prisirišimas - su juo ir be jo jau labai sunku. na, tai ką besakyti apie meilę? kaip gyventi, kai negali kvėpuoti? ką daryti, jeigu negali judėti? kaip prisišaukti pagalbą, jeigu nepajėgi kalbėti? kaip patikėti iš naujo, jeigu viskas nepataisomai suniokota? 
dabar aš brendu per klampią pelkę ir net jokios raganiškos galios negali padėti. juokingi mes - viską suardome, suplėšome, o tada verkiame, nes protas ir racionalumas svarbiau už viską. žinai, ką turi daryti, nepaisant to, jog nenori. čia  ne norų klausimas, ar ne? kartais mūsų pasirinkimai gali būti apribojami iki vieno. ir jis nėra priimtina alternatyva. na, tiesą sakant, prisipažįstu, jog nusikalbu, nes išeitimis tikiu visada. bet čia ne tas pats. čia tikėjimas, jog taip bus geriau. o iš šio tikėjimo dar turi atsirasti ir tam tikro pobūdžio žinojimas. na, viskam savas laikas.
spardyti gulinčio negalima. arba galima, bet nėra gražu. racionalumas, kurį kaltinau keletą pastarųjų dienų, toliau ir gelbėja. su džiaugsmu prisiimu visas pamokas, kurias gaunu. leidžiuosi į nuotykį, kuriame ant galvos krentantys enciklopedijų dydžio vadovėliai dar ir dar moko kažko naujo, leidžia keistis ir atrasti naujovišką save. nors kol kas šis etapas gali labiau priminti nuo kalno besileidžiantį nevaldomą riedulį, žinau, jog viskas yra ir bus gerai. 
kiekvienas turime savo gyvenimo istoriją, savo įvykius, kuriuos reikia išgyventi. kaip tai daryti - renkamės patys. matyt, man kliuvo pasaka "per atstumą". įdomi ir netikėtai perspektyva! niekada nebūčiau pagalvojusi apie tokį siužeto vingį! bet tai tik daro šį epą įdomesniu. kas įvyks dar? kaip toliau klostysis istorijos herojų gyvenimas? kiekvienas epizodas su savotiška dilema skatina smalsumą. na, tai kas toliau?!
aš nepripažįstu ledų lovoje naktį ir tragiškų romantinių filmų, tačiau esu pasiryžusi pastebėti kiekvieną buvimo atviru nervu būklės pliusą, išgyventi jį iš pašaknų, susigriebti kiekvieną mintį, įsisąmoninti ją ir atėjus laikui pasidalinti sukaupta patirtimi su kitais. sakau sau ir pasauliui, nėra to blogo, kuris neišeitų.. dabartinis siurealizmas, kuriame gyvenu, dešimtis kartų išgyventos retrospektyvos - nepakutena, bet kiekviena pergalė prieš jausmą nenorint pajudėti, nenorint su niekuo pasikalbėti, stengiantis išvengti visko - net pačio buvimo - tai didis džiaugsmas ir svarus laimėjimas. o man taip patinka laimėti! kovoti ir laimėti! būti stipria, atrandančia, nepasiduodančia - wow, laukia tikrai daug gerų dalykų!

0 pastebėjimai: