BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2016-01-23

viskas apie meilę



buvau labai netaktiška su gyvenimu ir laiku, todėl nė nebandžiau prigalvoti šiems metams naujų rezoliucijų, neparašiau kelių puslapių apžvalgos apie tai, kaip prabėgo senieji metai, nors viskas buvo įdomu, pasakiška, nepakartojama ir labai vertinga. 
laikas - toks jau dalykas, kurio niekada nepavyks apčiuopti nei laibais pirštais, nei išlavintomis mintimis. nuolat subjektyviai skaldomas mūsų interpretacijų jis tapo etikečių marionete: greitas, lėtas, amžinas, užmirštas, išeikvotas, nugyventas, beviltiškas, įdomus, turiningas. man jis ne valandos, minutės ar sekundės, bet akimirkos - visos, apie kurias pagalvojau danguje augant spalvingiems fejerverkų medžiams naujųjų metų naktį. tos brangios pamokos, kiekvienas jausmas, kažkada tekėjęs sausomis kraujagyslėmis, nuotykis, palikęs vienokį ar kitokį pėdsaką, bet kas, kas nors kiek įsirėžė į atmintį. 
prisiminiau, kai gulėjau ant laiptų mūsų daugiabučio laiptinėje nežinia ką įrodinėdama šalia gulinčiajam, kaip gavau pamoką apie "jeigu visi elgtųsi gerai, gal pasaulis būtų gražesnis?", kaip iš rankų išsprūdo mylimiausia draugė, o tada dar ir dar viena ir prasidėjo šeimų gyvenimo etapas, kaip ūgtelėjau, atradusi ramybę išbandymų kupinoje meditacijos stovykloje, kaip kabarojausi bala žino kokių stogų briaunomis ir gėrėjausi uždraustomis naktinio miesto panoramomis, kaip išmokau stengtis ir iki kvapo netekimo įsimylėjau laipiojimą, kaip išdrįsau būti pažeidžiama ir atradau naujus aukso vertės atvirumo, nuoširdumo bei ryžto klodus, o juose galią gyventi ramiau, pavyzdingiau, netgi dorovingiau, kaip išmokau atsiprašyti ir supratau, kokia stipri arba silpna galiu būti - ir abiem atvejais vis tiek viskas gerai, kai paaiškėjo, jog problemos - tai menkniekis tokio dydžio, kokio tik pajėgiu pagaminti netašytoje galvoje, kaip permainos, lankstumas, iššūkiai ir plano nesilaikymas tapo tiesiog paprasta, įdomia gyvenimo dalimi, kaip, galiausiai, atleidau sau visas būtas ir nebūtas kaltes ir užuot buvusi besaikiškai kritiška ėmiau mylėti save. 
nes viskas apie meilę. platonišką ar suasmenintą, egoistišką, egocentrišką. kadaise teisiau šią terminologiją ir neprotingai maniau, kad tikra meilė - tai besąlygiškas kito mylėjimas, tačiau tokia auka, toks atsidavimas - na, tai neatitinka gyvenimo dėsnio, neatitinka mūsų paskirties mokytis bei ruošti savo karmą kitam gyvenimui. tikrai, mylėti pirmiausia reikia save. nepykti suklydus, o pasidžiaugti, kad buvo išmokta nauja pamoka, kad buvo pasinaudota kažkuria gyvenimo galimybe, kad nepasisekę dalykai dabar galės būti pakartoti ir atlikti geriau. kai tu branginsi save - pagrindinį savo gyvenimo laimės kalvį - tai sugebėsi branginti ir visą kitą: šeimos narį, artimąjį, draugą, mylimą vyrą ar moterį, aplinkinį, bet kokį gamtos objektą ir reiškinį, net daiktą. kai mylėsi save, tai suprasi, kiek malonių ir džiaugsmų yra greta, viskas bus prasminga, vertinga. už štai tokį įsimylėjimą, mylimieji!

0 pastebėjimai: