BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2015-05-14

kaip ežiukas žaidė su degtukais


tikriausiai buvau labai įžūli mergaitė, veltui tampiusi likimą už ūsų. šis, supykęs, dabar duoda man atkirtį, priversdamas atsidurti "niekada niekada" situacijose, liepdamas permąstyti kiekvieną savo mintį, pasiknaisiojus po senus gyvenimo epizodus atrasti neįtikėtinus, bet kartu ir paprastus sąlyčio taškus. 
cha, šį įrašą rašau kambaryje, į kurį niekada nemaniau, kad galėčiau patekti, nes žmonės, gyvenę čia anksčiau, labiau panašėjo į nepažįstamus, tolimus ir tamsius objektus, o ne tokius, kurie galėtų būti gyvenimo dalimi, darančia svarbų įnašą mano personalijos diskomplikavime. dar geriau - pirmą kartą atsidūrusi šioje patalpoje jaučiausi kaip avelė, patekusi į būrio alkanų vilkų aptvarą. o kas dabar? dabar, mėgaujuosi šaltuko, sklindančio pro vos atvirą stoglangį, baksnojimu, žaidžiu kompiuterio klavišais bandydama ištuštinti perpildytą mąstymo ir jausmų mechanizmą (gal kas žino jo pavadinimą?), judinu vėsius kojų pirštukus, už sienos penkioliktu sapnu mėgaujasi mano.. draugai, kol šalia manęs ramiai, užtikrintai susirangiusi tyso aštriadantė vienatvė. prisipažinsiu, pastarajai skaudžiai įkąsti - vieni niekai. 
cha, cha, prieš dešimtį minučių galvojau apie tabako paliekamą nemalonų graužimą gerklėje. po 21 metų galbūt imsiu rūkyti, spjovusi į sportinį, sveiko gyvenimo būdo, pavyzdžio, racionalumo, principo interesą. kad ir kiek ydinga ši mintis - tarsi pamišusi karmos pasekėja, noriu pati save nuodyti, niekingu būdu išgauti indulgenciją. kamgi saugotis, jeigu prasmės gęsta taip pat greitai kaip žemėn puolanti žvaigždė? gali būti, jog netyčia išgyvenusi dar dešimtmetį gausiu naują akibrokštą, kurio turinys, žinoma, priklausys tik nuo mano interpretacijų.
cha, cha, cha - mano mėgstamiausias užsiėmimas, prikaustęs dėmesį, besiglemžiantis sveikatą ir paskutines proto kruopelytes - laipiojimas. ką tik bijojau aukščio ir nuotykių, kaipmat pajusdavau galvos svaigulį, nemalonumą skrandyje vos palypėjusi du metrus aukštyn, na, o dabar su malonumu ropščiuosi ten, kur tik įsivaizduoju, jog bent truputį įmanoma, ieškau iššūkio, netgi noriu pasiduoti, net jeigu iki šiol mano fetišu buvo lengvos pergalės, kontrolė ir vadovavimas. dikcijai galas ir tai, o varge, netgi malonu.
cha, cha, cha, cha - draugai ir komunikaciniai procesai, kurių analizavimo profesionale tapau. apsupta žmonių, bet šokanti tango su vienatve, kadaise nebyli, paskendusi savo apmąstymuose apie trečiojo pasaulio ne stebuklus, dabar nebegalinti užsičiaupti, gyvenanti dėl to, kad pasinaudotų priemone, kurią valdo geriau nei bet ką kitą - žodžiu. atitrūkusi nuo nuostatų, susivaržymų, stereotipų, patekusi į keistą schemą, kurioje, kaip mažas varžtelis, esu apsupta tokios socialgamtinės įvairovės, jog net viso pasaulio tadai ivanauskai nustebtų sužinoję. negi dabar nesistebėti, jog drovumas, intravertiškumas ir nepatogumas dingo? bet, vajė, negi ne per pozityviai čia rašau?
cha, cha, cha, cha, cha svarbiausiu mano gyvenimo rodikliu buvusi šeima - kur ji? neturiu nė lašo familiarumo, empatijos, netgi saitų, rišančių su svarbiausiu pasaulio elementu - šeima. skalsa, gerbūvis, atjauta, tikėjimas, autoritetas, kurio siekiau, troškau, kuriuo tikėjau - visa tai puolė į nebūtį kaip sigutė per slenkstį į žarijų duobę. būkite atsargūs - norai pildosi - sakau tai, nes pagaliau leidžiu šventes viena ir tai nėra taip jau džiugu, nes pagaliau atsiduodu nieko netrukdoma darbui, tačiau ir tai nėra taip jau patogu, nes pagaliau išsivadavau iš šeimyninės priklausomybės gniaužtų - ar tai smagiau nei būti juose? oi..
cha, cha, cha, cha, cha - meilė, apie kurią galiu pagalvoti nuo dešimties iki šimto kartų per dieną. didžiausia vertybė, svarbiausias jausmas, pirmtakas mūsų pačių, mūsų veiksmų, pagrindinė mūsų privataus pasaulėlio dalis. nesvarbu - platoniška, mentalinė, moralinė, fizinė ar dar kokia - didžiausia svetimybė man. svetima, tikriausiai, proporcingai jos aukštinimui. negi ne cha, cha, cha, cha, cha - susirink savo tikėjimo šipulius ir keliauk per devynias jūras. kažin kodėl, neturiu čia ką veikti, be žalios žolės, vėjo plaukuose, elegantiško medžių žiedų sniego ir alyvų bei jazminų kvapo garbinimo. labai jau egoistiška, bet būtį mieliau įprasminčiau didesniais žygdarbiais. nebūtinai kaip žana d'ark ar ksena, bet, kodėl gi ne laura.. tfu, marija kiuri, a?
na, ne, gana tos ironijos ir asmeniškumo. išties svarbiausia suprasti, kad viskas vyksta, vyksta, vyksta, o tu - to vyksmo dalis. galbūt viena iš 7 milijardų, gal iš dar daugiau, gigantiškiau (stengiuosi į fizikines kalbas apie kosmosą nesileisti). tavo galioje ne įvykių pakreipimas, o jų supratimas. kažkodėl norisi pritarti tam paryčio čiulbėtojui paukščiui - suprask įvykius kaip meilę, įsimėlijimą, mylėjimą, susikūrimą ir tęstinumą iš meilės ir viskas savaime kryps gerąja linke, juk į tą pusę keliauti ir norime, ar ne? paprasčiau tariant - vienintelis mūsų sunkumas - požiūris. varginanti ir į aukščiausios klišės vietą pretenduojanti idėją, jog susitvarkęs požiūrį susitvarkysi viską yra teisinga.
aha, žinau, kad sunku. todėl ir kritau mūšio lauke. dabar tik nuo požiūrio priklausys ar pavyks pakilti susitvarsčius žaizdas. cha, cha, cha, cha, cha <..> cha.


0 pastebėjimai: