BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2014-10-24

in your cage, my dear writing

kaip kartais gali pajusti besitvenkiantį lietų, taip aš dabar jaučiu besiartinančią kūrybinę audrą. dar šiek tiek liūdesio, dar mažu žingsneliu šiek tiek arčiau dugno, kurį nusipiešiau nusistatymų, stereotipų ir vertinimų spalvomis, ir jau panirsiu į tą transą, kuriame yra įsivaizduojama laisvė, gausybė vietos viskam, ką noriu nutapyti, erdvė, į kurią galiu sudėti tai, kas dabar veržiasi iš manęs pro kraštus, tačiau neturi vardo.
neseniai perskaičiau savo prieš 3-4 metus sukurtą šedevrą (pabijokim, tačiau vis tiek pavartokim šį žodį) ir supratau, jog viskas, ką nuveikiau per pastaruosius kelis metus buvo regresas. nekalbu apie tą mokymąsi gyvenimo mokykloje, skaudžias, džiugias, praktiškas pamokas, kurias gavau, bet nežinia ar išmokau. kalbu apie rašymą, kurį iki pažinties su laipiojimu, vienintelį mylėjau (gerai, meluoju - skaitymas irgi yra didžiųjų mylimųjų sąraše) iš visos širdies. terapinę, džiuginančią ir ganėtinai neblogai iki tol man besisekusią veiklą. 
nesiekiu būti rašytoja, tačiau dabar didžiadvasiškai noriu palyginti save su tais, kurie per kažkokią keistą, transcendentinę-egzistencinę prievartą yra pasišventę (ar pašvęsti) šiam darbui. rodos, tokių kaip mes, bent šiek tiek keverzojančių plunksnakočiu ar taukšinčių kompiuterio klavišais, lemtis yra būti tarpininkais su pasauliu, perduoti žinutę, kuri ateina iš giliau. procesas vyksta principu: nesvarbu laikas - rytas, diena, vakaras, naktis ar paryčiai, 07:59 ar 13:78 - tai tas pats; nesvarbu, kokių planų ar troškimų turi, galiausiai vis tiek suvoki, jog tavo didysis noras yra išleisti tai, kas tūno tavyje. galbūt tavyje. tiesą sakant, nežinau. atrodo, kad kartais tu nė neturi savo tapatybės, identiteto, o tiesiog esi pripildytas kažko sunkaus, tarsi būtum talpykla, kurią kažkas pasirinko naudoti. tu paprasčiausiai imi paklūsti tam kažkam, sukuri naują ritmą, naują dienotvarkę, kad tas dalykas, estintis viduje, būtų patenkintas, kad jam būtų gerai. vergauji ir džiaugiesi, kai atlikęs darbą, pasijunti šiek tiek lengvesnis.
kas nutinka, kai bandai išsisukti? kurį laiką gali manyti, kad tau pavyko apgauti tą mentalinę būtybę, tačiau ilgainiui ji vis tiek pričiumpa tave ir sako miau, miau, nepabėgsi. ir tu nepabėgi. gauni bausmę už visą apsileidimo ir keistosios pareigos neatlikimo laikotarpį ir imiesi darbo užuot ir toliau švaistęs ne savo laiką. tai labai įdomu ir labai sudėtinga. sunku. ir šis svoris nėra palyginamas su jokiu fiziniu kūnu.
nori nenori, laukiu šio apsivylimo ir noriu pamatyti kas bus toliau. galbūt paaiškės, kad man su tuo salsvai pažįstamu dalyku (o kaip gi dar pavadinti?) pakeliui. galbūt vieną dieną suprasiu, kad viskas, ko man (jeigu tikrai man - nors kas tasai "aš"?) reikia yra lapas, rašiklis ir kalnas, ant kurio sėdėdama galėčiau dieną naktį rašyti, pasiduoti tam srauniam jausmui ir stebėti, kur jis neša, kokias apylinkes aplanko. ir apylinkes aš turiu omeny ne tokias kaip kauno, vilniaus ar šiaulių miestai, o jausmus, emocijas, argumentus, virstančiais jausmais ir atvirkščiai, tas keistas chemiškai mentalines reakcijas, įdomias, jaudinančias ir beprotiškai sudėtingas. visa laimė, kad beprotis beprotybėje kaip namie.


0 pastebėjimai: