BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2014-09-18

self-defence against dark arts

okay, apie tokį dalyką, kaip motyvacija, kurios man stinga taip pat labai kaip kokiems somalio vaikams vandens. atsiprašau už neadekvatų arba ausiai, akiai ir širdžiai nemielą palyginimą. priminsiu sau ir kitiems, jog nesu maloniausias žmogus, kurį kada yra tekę sutikti (ar, šiuo atveju, kurio mintis rašytine forma teko išgirsti).
savo mintis, prieš išreikšdama užrašomais žodžiais, pamatau vaizdiniais. motyvacija atrodo kaip mokyklinuko paltas, kurį jis bando pakabinti ant slidžios pakabos. drabužis vis slysta ir slysta žemyn, kol vaikas susierzina ir paprasčiausiai numeta šalin paltą. 
aš taip vis stengiuosi sulaikyti savo teigiamąjį, pozityvųjį nusiteikimą, tačiau jis kaip greitai besirangantis žaltys sprūsta iš rankų ir slenka tolyn. gerai, jeigu paskutinę akimirką pavyksta sučiupti jį už uodegos galiuko ir manyti, kad i saved the day. dar geriau, jeigu paplušėjęs galiausiai sužinai, kas padeda įsiliepsnoti ugniai iš žarijų, kurios vos vos rusena kažkur giliai tavy.
okay, apie kovas. gyvenimo kovas. kovas gyvenime.
iki šiol maniau, kad plaukimas pasroviui arba buvimas kažkuo panašaus į dulkių kilimėlį yra tai, su kuo geriausiai esu sulygintina. dievindama tik tai, kas nesuteršta, tobula ir tvarkinga nuo pat pradžių iki pabaigos, nesijaučiau labai nusiteikusi gyvenimo kovoms, rodos, jeigu jau yra skylė, tai neberverta bandyti gelbėti skęstančio titaniko - jokie kaiščiai čia nepadės. vis dėlto, jaučiu, jog negandos labiau nei kas kita mane motyvuoja ir skatina parodyti kažkam (tikrai ne sau, nes sau seniausiai pripažinau, kad esu netikusi, o kitų nuomonė šiuo atveju irgi nėra svarbi), kad viskas yra įmanoma. na, juk tikėti svarbu!
kūrybingumas yra raktas į pergales. pyktis irgi gali būti toks raktas. siekis įrodyti kitiems, jog taip ar anaip gali būti irgi yra raktas. tik šie raktai kartais sunkiai lenda į spyną. atvirumas bei atsakomybė, prisipažinimas ir tiesa irgi raktas. retas, senas raktas, nuo kurio greitai pavargsta rankos. bet vis dėlto, jis rakina.
okay, apie liūdesį, tikėjimą ir nusivylimus, nes visa tai sunkiai atskiriama. labiau už viską pasaulyje norėčiau tikėti. vis sakau, kad esu nusivylusi idealistė. nežinau, ar tai tiesa. tikrai turiu daug bent jau sau gražių įsitikinimų, apie kuriuos kartais net baisu ir garsiai prabilti, nes esu įsitikinusi, jog tai neegzistuojantys trancendentiniai paistaliojimai, o vis dėlto, net ir nesitikint, kad jie kada nors taps išgyvenamomis tiesomis, būtų puiku vadovautis gyvenime. iš pradžių juk to ir reikia, tiesa? pačiam pradėti įgyvendinti, parodyti, kaip stipru ir svarbu tai yra.
be tikėjimo apninka liūdesys ir nusivylimai. nerūpestingai nutrinti lūkesčiai ir gavės šunų apkramtytos viltys netenkina ir nepadaro žmogaus laimingu. gal todėl ir esu tarsi nuvytusi gėlė, liūdesio namai, nepasitikėjimo savimi ir kitais gniutulas, kurio nirtuliui nėra pabaigos.
okay, apie meilę, kuri yra ir turėtų būti pačiu svarbiausiu dalyku visatoje. net jeigu dėl daugelio priežasčių jai nėra lemta pakerėti manęs ir iškelti mano liūdną būtį viršum debesų, prisiimu kaip misiją gyvenime ją promautinti visiems tikėtojams ir netikėtojams, nes tik ji, mano įsitikinimu, gali padaryti mus laimingais ir pilnaverčiais žmonėmis, svajokliais, bepročiais, mulkiais ir kuo tik mums patinka.
ta saldi beprotybė, nesvarumo būklė, apsėsti sapnai, energija, idėjos, norai ir lyg gatvės žiburiai negęstančios viltys, kai tu myli, kai myli tave. na, tai turi būti patirta. ir gal tai bus vienas iš mano tikslų - pabandyti įtikinti šia meilės ir gyvenimo dermės koncepcija visus visus!
okay, apie viską bendrai, apie apsigynimą nuo juodo, pikto, liūdesingo ir kartaus gyvenimo būdo - sustoti, įsiklausyti, sugrįžti į save, į pirminį savo būvį, pradą. sumaišyti realybę su svajone gali būti ne taip jau blogai. išmokti kažkuo pasitikėti ir tikėti - didis laimėjimas. kodėl jo nesiekus? o net ir suklydus kam pamiršti, jog prieš akis dar šimtas metų gyvenimo ir daugiau nei 7 milijardai žmonių, laukiantys savo progos. galų gale, visi nori patirti nuotykį! kas žino ar tavo, logiškai mąstant, šizofreniškas išmislas nebus kažkieno išsvajotas, ilgai lauktas ir gyvenimą gelbėjantis nuotykis. n u o t y k i s sakau tau, žmogaus!
kam bijoti, drausti ir eikvoti savo kartais ribotą laiką niekams? kam saistytis su tuo, kas kliudo būti laimingu, kai tai yra vienintelis žmogaus gyvenimo tikslas? kam bijoti suklysti? juk ar tai klaida priklausys tik nuo to kaip interpretuosi. viskas gali būti interpretacija! ar tai bus lengvabūdiška, žavinga, juokinga, liūdna, pikta ir niūru priklausys tik nuo tavęs, taip pat interpretuojamas subjekte! nėra liūdnų pasėkmių, nėra blogų rezultatų, nei gyvybė, nei mirtis, nei laimė, nei nelaimė negali būti lyginamos, matuojamos ir laikomos kažkokiu apipavidalinimu. juk kas šventa, kas tikra, kas tinka ir netinka turėtume rinktis patys. na, o detalės.. te lieka jos užkulisiams, okay?


0 pastebėjimai: