BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2014-08-27

prie nelaimių vedantys pokalbiai arba nešlovė panegerikai

kol noriu numalšinti lietaus šniokštimą kovodama su langu, šuo susirango mano vietoje sujauktoje lovoje. gal dėl to, kad prišaldžiau kambarį, o gal dėl to, kad tikrai atėjo ruduo, nuogos pėdutės pasislėpė močiutės megztose vilnonėse kojinėse, ant pižamos dar megztukas, o šalia lovos garuojančios arbatos su medumi puodelis. langą jau norisi uždengti užuolaidomis, nes skaisti saulė nebepažadina paryčiais, o medžių lapija savo žalumu jau neatrodo tokia ryški ir patraukli.
man atrodo, kad aš pasiilgau svajos. ir pokalbio, kvepiančio nežinomybe, nenuspėjamo, jaukaus, protingo ir turinčio išliekamąją vertą. na, tokio, po kurio galvotum: po galais, įsimylėjau. įsimylėjau žmogų, su kuriuo ką tik kalbėjausi, įsimylėjau mintį, požiūrį ir spalvotą akimirką juoda-balta fone, įsimylėjau tą naują mąstymą, kuris gimė po pasikalbėjimo. tik štai aš vis dar manau, kad tokie pokalbiai, tokios keistos, salsvais prieskoniais sugadintos panegerikos veda prie nelaimių. įsimylėti taip pavojinga, jog tai bene tas pats, kas susidraugauti su nesėkmėmis ir kasdien patirti po pluoštą bėdų. o kalbu aš nebūtinai apie tą idiotišką meilę tarp merginos ir vaikino. man rūpi kas nors didingiau ir, turbūt, platoniškiau. juk net dviejų draugų meilė vienas kitam gali būti tokia problematiška, žvelgiant iš absoliutaus racionalumo paradigmos, tačiau nepaisant to, man vis tiek norisi sakyti, jog tai žavinga, žavinga, žavinga!
mano didieji susižavėjimai žmonėmis visuomet ir buvo grįsti pokalbiais arba laiškais. kas gi dar gali aiškiau parodyti, kas yra kas, kas yra koks, jeigu ne nuoširdūs ir vieniši, bet nebūtinai vienatvės gelmėse tūnantys, pokalbiai. tyri, nesuvaidinti pasidalinimai, neturint jokių kėslų, poteksčių. padovanotas laikas, charizmatiška ir įnoringa impresija ir patikėjimas. galimybė atvirauti neturint priežasčių ką nors nuslėpti, tikėjimas ir vienkartinis atsidavimas. ta laikina magija, ilgainiui pavirstanti sentimentais ir nostalgiškais prisiminimais. paslaptinga galia, galinti taip stipriai paveikti kitą asmenį - žodžio galia. tokia galia, kuri, harmonizavusis su aplinka, gali duoti stulbinančių rezultatų. 
įstabus tu, pasauli, su savo atradimais. dabar jaučiuosi tarsi archeologė, ieškanti po žemėmis slypinčių praeities turtų. tik dabar tie lobiai, rodos, ne iš praeities, o iš nemodernios dabarties, su popieriniais laiškais, pamiršus apie elektroninio varianto egzistenciją, susitikimai ankstų rytą rudenėjančiame parke, kai tik vienas kitas žmogelis sunkiai alsuodamas prabėga pro šalį, tikslingas laikas neturint tokio tikslo.
kai kurioms nelaimėms netgi verta nutikti.


0 pastebėjimai: