BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2014-06-15

meilė be komplikacijų

įsimylėjau. sunku patikėti, tačiau tai tiesa. visuomet kažkur giliai savyje puoselėjusi mintis apie idealią meilę ir santykių svarbą, neigusi bet kokią galimybę ir tikimybę pasiduoti silpnumui, vis dėlto nusileidau ir dabar per dienas galiu čiauškėti apie vieną ir tą patį - jį. patį puikiausią, tobuliausią, šauniausią, linksminantį, pykdantį, siutinantį, kviečiantį mąstyti ir stengtis, kartais skausmingą, bet dažniausiai žavingą, gražų ir linksmą,  dažniausiai kvapą užgniaužiantį ir aikčioti priverčiantį JĮ. jį, sukeliantį fizinį ir mentalinį skausmą, galintį įkalbėti mane pabusti šeštą ryto, kad bent valandą pabūtume kartu. jį - beprotiškai beprotišką, skatinantį šią nerišlią išpažintį ir jau stipriai pasiilgtą, nors matėmės vakar.
net nesinori tos dienos, kada pirmą kartą jį sutikau, vadinti mūsų pažinties diena. nors, tikriausiai, lemtingasis mūsų susitikimas įvyko prieš daugiau nei metus, į akį jis man krito ne taip jau ir seniai. iš pradžių nekreipiau į jį dėmesio aiškindama, jog dabar netinkamas laikas, jog nespėju, jog yra kur kas svarbesnių reikalų. iš tiesų, tada atrodė, kad be jo visai paprasta gyventi - jokio papildomo galvos skausmo, jokio vargo, laiko kaštų, dėmesio, rūpesčio. man, niekuomet pastangų į aplinką nededančiai asmenybei, tai buvo pats priimtiniausias variantas. vis dėlto, dabar juokiuosi. mudu įveikėme ne tik mano neigiamas nuostatas, tačiau ir gaivališką tingėjimo jauseną, daug hipotetiškų, tačiau kažkodėl labai smarkiai sureikšmintų pretekstų.
vos tik pradėjau daugiau juo domėtis, įširdau mat jis atrodė pasipūtęs ir man neįkandamas. kartais bandydama gauti tai, ko noriu, turėdavau praleisti net kelias valandas bandydama, tačiau būtent tai mane labiausiai ir intrigavo! visuomet jaučiau neapsakomą neapykantą tam, kas nepaklusdavo man iš karto, ko negalėdavau išmokti ir realizuoti tą pačią sekundę ar per atitinkamai trumpą laiką. tačiau jis buvo tasai iššūkis, su kuriuo viskas vyko priešingai. kiekvienas menkas laimėjimas kėlė tiek džiugesio ir azarto, kad net ir visai bejėgė, po atkaklios kelių valandų kovos aš vėl norėdavau siekti jau kito tikslo - sunkesnio už  ką tik buvusįjį. visa, kas pavykdavo iš karto buvau nuobodžiau nei matematiniai išvedžiojimai formulyne.
bandydama nubaidyti tą seilėtą meilės jausmą buvau prisikūrusi įvairių bruožų dermių, kuriuos būtinai turėtų turėti mano išrinktasis. paprastai sąraše visuomet be konkurencijos karaliaudavo protas, o tada jau kokios nors kitos kiek didaktiškos ir labai humaniškos savybės. ilgainiui šis mechanizmas buvo suardytas, stengiantis išginti ribotumą, tačiau, kai mąstau apie jį, suprantu, kad visad aukštintas protas (o dar labiau - išmintis) yra vienas iš pagrindinių jo elementų. protas, savikontrolė, psichologija ir netgi jėga. ne visi šie dalykai atskirai, bet drauge! tai, kas mane motyvuoja, skatina ir leidžia suprasti, kodėl jį taip myliu, nors po ilgo bendravimo su sportininkais buvau įsitikinusi, kad visi jie, geriausiu atveju, pasižymi tik jėga.
vis svarstydama ir analizuodama, kas, kaip ir kodėl, galiausiai, privertė mane padėti galvą ant ešafoto, didelį ir riebų pliusą dedu mūsų pasimatymams gamtoje. vos pabuvojusi su juo tose neįtikėtinose aukštybėse, nuo kurių atsiveria dailiausi horizontai, supratau, kad nebeišsisuksiu. nebeišsisuks ir jis. regis, po pasibuvimo drauge lauke, aš grįžtu į save, susirankioju, ką būnu išmėčiusi bendraudama su netais žmonėmis, gyvendama šiam globaliais virusais vaisingame amžiuje. sugrįžtu į save ir jaučiu begalinę euforiją, tokią pavydėtiną ramybę bei tuštumą, tokią vienatvę, nuo kurios kartais paskauda, tačiau dar labiau - galią. jausmą, jog viskas yra įmanoma, jog viskas yra nuostabu!
prisiekiu, jog kartais žvelgdama į jo atmainas noriu tiesiog suklupti ir melstis, nes jis didingas, nuostabus, toks palaimingais ramus ir išmintingas, regis, stūkso nepajudinamas, nepakaltinamas, kerintis, magiškas, stebuklingas. tas mano puikusis laipiojimas. jis ir kalnai. pribloškiantys, abejingi ir kupini jausmo. su panoramomis, nuotykiais, basas pėdas draskančiais akmenukais, saulės bučiuojama kakta, vėju ir šalčiu, kartais jūros kvapu, dažnai medžių ošimu, varpelių tilindžiavimu ir paikybe, jog esi stiprus, jog nieko nebijai, jog esi. esi, esi, esi.
myliu, bučiuoju ir nekantrauju vėl susitikti.


1 pastebėjimai:

Liūdesio draugė rašė...

paikai juokiuosi susirietus į kamuoliuką iš savęs šį rytą, kad mano šeštas jausmas dar buvo nespėjęs pabusti iki trijų penktadalių šios panegirikos :D