BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2014-04-20

25 valandų pasaulyje 16 minučių meilės ir gyvenimo

kol paukščiai bando nurungti geriausiai įvertintus muzikinius kūrinius, aš sėdžiu ant palangės basomis, pėdoms kaistant nuo saulės sakomų komplimentų. ant stalo guli rėksmingi spalvoto popieriaus lapai ir įvairiais raštais išmarginti laiškai. rašiau, rašau ir rašysiu. tas puikus jausmas, kažkoks keistas, svaiginantis suvokimas pasibeldžia į mano racionalumo duris. gali atsidaryti rašyklės programą, gali pasiimti baltą popieriaus lapą arba paprasčiausiai paruošti nematomą drobę mintyse ir net neturėdamas jokios idėjos rašyti, o po valandos transo suprasti, jog štai jau iš viso to savo minčių knibždėlyno prikošei gana daug. bet apskritai svarbiausia čia bandymas sugrįžti į save.
jaučiuosi daug praradusi per gana trumpą laiką, išbarsčiusi bene visą savo esatį dalykams, kurie nebuvo to verti. bendravimas su netais žmonėmis, nepastebima vertybių kaita ir nepaslankus įsitikinimas, jog esi kitoks, jog vis dar esi išskirtinis. bėgiojimas nuo reikalo prie reikalo, praslydimas pro rimtų ir tikrų santykių prizmes tam, kad nebūtų vargo, kad nereikėtų mokytis būti su kitu žmogumi, mylėti, kad neįsiskaudintum ir būtum platoniškas, apgailėtinai hipotetiškas altruistas. 
pasaulyje, kuris iš tikrųjų turi ne 24, o 25 valandas, iš kurių vos 16 minučių yra skiriama tikriems dalykams, rodos, nebeegzistuoja pavienis žmogus. žmogų įkūnyjanti būtųybė užsikrėtusi virusu: žmonių ir prekių vartojimu, lėkimu nenusakomo tikslo link, virtualybės, atsiplėšimo nuo to, kas buvo mūsų pradu - gamtos. jeigu atsiranda kažkas kita, tai labiau imanentiška, jis, tasai kažkas kita, greičiausiai kovoja su nūdienos personalija, tačiau jo pavieniškumas yra grįstas atskirtimi arba atsiskyrimu, arba ir tuo, ir tuo.
apskritai liūdna. panašu, jog kasdien mes galime nusipirkti vis daugiau laiko. neretai tai ir padarome, tačiau užuot pasinaudoję juo prasmingai, dažniau jį perparduodame už kur kas žemesnę kainą pridėdami dalį savęs kaip dovaną. valio prekybininkams, didžiųjų korporacijų, kurios pavirto ištisomis metropolijomis, savininkams, valio tam apratui, kurį sukūrė žmogus, kad pats save sunaikintų, valio mums patiems, kad vos 16 minučių viso savo gyvenimo iš tikrųjų praleidžiame gyvendami - visa kita tik trumpi epizodai, kuriuos su nostalgiška, tačiau jokios melancholijos neturinčia šypsena, pavadiname tikrais, "kitokiais nei kitų".
nepiešiu visko beviltiškai juodai. žinau, kad yra vakcina, leidžianti mums būti vieniu su pačiais savimi, be jokio dualumo. esu įsitikinusi, kad tokių išgyvenusiųjų yra ne vienas ir ne du. galbūt dabar jie guli žolėje regėdami vaiskią padangę, jų pirštais bėginėja boružės, o protas ir širdis dirba vardan to paties tikslo. 


0 pastebėjimai: