BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2014-03-11

nes tu to verta

kartais įsivaizduoju, jog esu liūdesio namelis, kad jeigu tik iš mano akių besiveržiančios liūdesio gėlės būtų matomos, tai gatvės būtų nuklotos žiedlapiais. atrodo, kad jau dvidešimtmetį negaliu atsikratyti šio jausmo ir ištrūkti iš nelaimingumo pančių. suirzusi, pikta, nepatenkinta, kritiška, nusivylusi, nieko negalinti nuoširdžiai pamilti, nekenčianti nei kitų, nei savęs, nemokanti stengtis, nerandanti dėl ko  stengtis, nemokanti gyventi ir išgyventi laikmetyje, kur arba nėra idealų, arba jie pernelyg dideli, kad būtų galimi laikyti autoritetais, kur nėra laisvo laiko, kur nėra nieko tikro, o jeigu ir būtų, tai visiems neužtektų, todėl tektų gėrėtis iš tolo, o to, vėlgi, mums, xxi-ojo amžiaus godiesiems, tikrai nepakaktų.   
norisi priverkti jūrą, norisi pasislėpti šiltame patalų guolyje, nes žmonių glėbiai manęs nešildo, ir ten vegetuoti, leisti gyvenimui praslinkti pro šoną, neįkliuvus į jo pinkles, neįsivėlus į intrigas ir šlykščius akibrokštus. taip sunku vis nusivilti ir taip koktu suprasti, kad nesi nieko daugiau vertas, nes nesistengi, nes palūžti ir pasiduodi pačią pirmą akimirką vos tik gauni tam progą ir dargi tūkstantąjį kartą pakartoji sau, jog jau kitą kartą viskas bus kitaip, bus geriau, būsi stipresnė, taip greitai nenuleisi rankų.
o dievai, jeigu tiek daug suvokiu, tai kodėl nieko nepakeičiu? tai mano gyvenimo klausimas.


0 pastebėjimai: