BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2013-11-10

sizifai, ar žinai, kad vargšu tu niekad nebuvai?

pirštų galiukai kvepia mandarinais, iš muzikos grotuvo sklinda ausiai malonūs garsai, prie kreminės spalvos lubų, rodos, sukasi aibė nuostabių minčių. prisipažįstu, aš beveik niekada nebūnu laiminga ir patenkinta esama situacija. prie to, jog visuomet norisi geriau, gražiau, kokybiškiau, subtiliau, atviriau, nuoširdžiau, originaliau ir visaip kitaip -iau dar prisideda ir nuoširdus pyktis, kartais netgi virstantis įtūžiu, kad niekada negali būti dėl kažko tikras, nežinai visų atsakymų, o tie, kuriuos manaisi žinąs, staiga ima ir pakinta, tampa nebetinkami. o kur dar tos daugkartinės klajonės, kasdieninės, kasvalandinės, kassekundinės savęs paieškos. jos irgi nedžiugina. ypač tada, kai nori ramybės, poilsio ir tikrumo.

vakar, stebėdama laipiojimo varžybas ir negalėdama atsigėrėti veikla, apjungiančia daugybę skirtingų sferų, kur kas lengviau apsipratau su idėja, jog visą gyvenimą nieko kito galim ir neveikti, kaip tik atradinėti save bei kitus, save kaip individą, asmenybę (taip pat ir kitus) ir savo santykį su pačiu savimi, aplinka bei kitais žmonėmis. ir tas kasdieninis nuotykis - viskas, ko reikia, kad kasdiena atrodytų kaip nuotykis - yra būtinybė žvilgtelėti į situaciją iš šalies, objektyviai, apgalvojant viską, ką galėjai gauti ir išmokti, sužinoti. galbūt tik šiuo atveju tas įsiutis dėl nežinomybės ir nesuprantamos kaitos gali būti mažesnis.
kiekvienas atradimas turėtų būti džiuginantis. nesvarbu ar jis susijęs su teigiamais, ar neigiamais reiškiniais. tiesa, paprastai pozityviai reaguojame visi tik į tai, kas atneša teigiamas pasekmes ir duoda mus tenkinančius rezultatus. bene vienodai reaguojame į viską (nebent tai atvejis, kada nepasiseka ne mums, o kitiems žmonėms, cha). net neberašysiu, jog tai prastas požiūris, nuo kurio bandau išsivaduoti. noriu tik pasakyti, kad tirpstant kalėdiniam mandarinų kvapui ir šiam įrašui krypstant nuo iš anksto apgalvotos temos ir struktūros, derėtų pasistengti tikėtis gero finalo. ne šiaip sau tikėtis, kad pasiseks ar viskas bus gerai, nes  iš to nieko nebus, jeigu nesistengsime ir nesieksime, ir svaičiosime, kaip vieniems pasisekė (nes toks buvo jų gyvenimo būdas ir asmeninės savybės (manau) - siekimas ir momentinis veikimas), o mums ne, nors buvo gal net labiau verti. tai socialinė psichologija, asmenybės ir dar nežinia kokia psichologija, tai siocializacija, auklėjimas ir galbūt aplinkybės. nežinau, nesvarbu. jos nevaldomos, tad eikvoti laiką bandant pažaboti nepažabojamus dalykus neverta.
reikia mėgautis. ta siaubinga atribucija, savę suvokimu ir visokio pobūdžio atradimais. skamba kaip sizifo darbas, kaip mazochizmas, bet juk toks tas niekšelis gyvenimas.


0 pastebėjimai: