BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2013-11-21

ich spreche deutsch und du?

ne, iš tikrųjų aš nekalbu vokiškai, kaip kad kalbėjo ir rašė dauguma įžymių vokiečių mąstytojų, rašytojų, filosofų ir mokslininkų. aš tik pasidžiaugiu, kad laužytu tarimu galiu perskaityti kai kurias jų frazes ir dėl to jaustis šiek tiek erudite.
visi svajojam. kai einu vakare nejaukiu, lietaus ir purvo išmurgdytu šaligatviu, garsiai dėliodama žingsnius, girdžiu kaip paaugliai šešėliais aprakintų medžių paūnksmėje juokdamiesi dainuoja populistines dainas. storiausiais balsais ir nelanksčiais, absoliučiai neelegantiškais ir negrakščiais judesiais jie kuria savo pasirodymą. galbūt tai daro šiaip sau, kad pasijuoktų, kad nesijaustų tokie vieniši, kad sugrįžę į pilkus, rūškanus ir nemylinčius namus ir padėję galvą ant minkštos pagalvės kietoj lovoj galvotų apie tai, kad ką tik jautėsi turintys kažką, leistų savo svajonėms ristis per beaptemstančią sąmonę, sapnais nuklotą naktinę padangę. galbūt tada jie bent sau paatvirauja, jog iš tikrųjų norėtų būti šokėjais ar daininkais, aktoriais, dailininkais, rašytojais ar inžinieriais, galbūt gydytojais ar kvapą gniaužiančiais sportininkais.
gal net ir sėdėjimas ant lovos krašto bei žiūrėjimas į vieną tašką gali byloti apie tai, kad turi gražių užmojų, trapių svajonių, tačiau jautiesi per daug beviltiškai, kad galėtum jas įgyvendinti, kad išdrįstum išeiti į pasaulį (taip, išeiti!) ir išsakyti viską, ką galvoji, kad pasistiebtum taip aukštai, jog pasiektum geriausius dalykus.
galbūt taip nėra. gal aš tik noriu, kad visi mes savyje slėptume kažką didingo, kas būtų skirta tik mums, mūsų unikaliai identifikacijai, arba tiems, kurie būtų prie pat mūsų širdžių ir protų. galbūt kalbu lozungais, kaip kalbėjo baisiausi diktoriai (tik, žinoma, nesijaučiu tokia paveiki ir įtakinga), tačiau negaliu bent jau tyliai ir paslapčia netikėti, kad mes, žmonės, net ir kupini ydų, susigundymo ir silpnybių, esame niekingai tušti, tetrokštame arba tegalime bandyti tempti ir tempti dieną po dienos, kad sulauktume nieko, kad gyventume tam, jog, o dieve, net neaišku kam. be tikslo, be svajonių, be jokių prasmingų įžvalgų ir veiksmų, nesusidorojantys su savo turimomis gyvenimo galimybės.
ne, man norisi tikėti, kad yra kitaip. ir dar man darosi liūdna, kai suprantu, kiek nedaug mes padarome, kiek mažai tepasisemiame iš to galimybių aruodo. nuoširdžiai nežinau, kaip kažką galima pakeisti, kaip dar, jeigu ne garsiai išrėkiant, įtikinti kitus, kad esame stiprūs ir pajėgūs bei privalantys drąsiau svajoti, vienytis su pačiais savimi, prisiimti save kaip asmenybes, kaip žmones, su atsakomybėmis sau, o po to ir kitiems.
viskas, ką manau galinti padaryti dabar, tai kurti save kaip pavyzdį. nuostabu, jog mažų mažiausiai tai galime daryti kiekvienas (ar ne?). naujos gyvenimo paradigmos ir meilė, nenurašinėti, o užrašinėti, ne užgniaužti, o jausti. o taip, tai puiku!


1 pastebėjimai:

Anonimiškas rašė...

Niostabiai!