BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2013-10-24

įmink mane


ką lengva pamiršti, sunku prisiminti, malonu apgalvoti.
kai basomis brisdavome per rasotą ryto žolę, per pievą už žalios tvoros, pilną geltonveidžių pienių. virpulį ir truputį nemalonų šalčio bučinį į pėdas. žydros spalvos dangų virš mažų savo galvų, prikimštų vaikiškai padaužiškų minčių;
kai močiutė ankstyvais ir dar tamsiais žiemos rytais lydėdavo mane į mokyklą, nes buvau gležnutė pirmokėlė. kai prieš tai ji atsikeldavo gerokai anksčiau, kad paruoštų pusryčius ir išvirtų arbatos. kai sugrįžus iš mokyklos padėdavo ruošti namų darbus ir aiškindavo, ką reiškia dalybos ženklas, trupmenos brūkšnys ir kaip surasti x nelemtoj lygty. o dar prieš tai ji vesdavo mane į vaikų darželį ir pasiimdavo iš jo vakarais. atrodo, kad jos veidas buvo toks pats raukšlėtas jau tada, koks yra darbas. kai prieš užmiegant ji sekdavo pasaką: kloją žemę lapų šilkas, į kapus kelelis pilkas, ten palaidota motulė ir tėvelis tyliai guli... klausydavausi ir kažkodėl įsivaizduodavau kaimynų ūkinio namo sienas, kažkokios keistos spalvos, spalvos, kuri tada derėjo su keleliu pilku. ir nors mama, kur kas įdomiau pasakodavusi visokias istorijas (ir, matyt, man perdavusi šį bruožą) skaitydavo pasakas prie naktinio senoviškos mašinos formos šviestuvo ir buvusi šauni, kloją žemę lapų šilkas posmelio nenurungia;

kai darželį šokdavome polkas, žaisdavome karingąsias princeses mergaičių kampelyje ir imituodavome kardus ritiniais, kuriuos paprastai naudodavom mankštoms. kai tapdavome raganomis arba vienišomis princesėmis-seserimis, kurios aukodavosi ir gindavo viena kitą; 
kai nekęsdavome eiti pietų miego, todėl prisislėpdavom po pagalve žaislų ir pabusdavę anksčiau už kitus paslapčia žaisdavom lėlėm;
kai vadovė grodavo pianinu, o mes dainuodavome dainelę žemė kėlė žolę, žolė kėlė rasą... kai šokdavom šakalinių batų šokį ir statydavom vaidinimus, kai šokom snaigių šokį, kurį vėliau šokant mane nufilmavo su geltonais kaspinais ant rankų per tetos vestuves ir visiems atrodė linksma, o aš buvau pikta niurzgalė;
kai stengdavomės nepastebėti prasmukti į pakvaišusių bernų namelį medyje ir į jį niekad neužlipdavom, nes jis atrodydavo velniškai aukštai, kaip vėliau bandydavau vieną jų sugauti, kad galėčiau įspirti ir atsilyginti už erzinimus, kai skaudėdavo rankas nuo netinkamo supimosi ant jų sukurtos sūpuoklės;
kai blaškydavomės po kalnus ir miškus ir atradome savo prarajos medį, iš kurio žvelgiant prieš mus atsiverdavo visas pasaulis ir bedugnė;

kai sukraudavau mokykloje per užklasinio skaitymo atsiskaitymą ant stalo 10 perskaitytų knygų ir būdavau kiestuolė, nes daugelis būdavo neperskaitę nė vienos. kai skaitydavau mergaitė su degtukais ir vos tramdydavau ašaras, stebėdamasi, iš kur pasaulyje tiek žiaurumo.
neįtikėtina, kiek daug per metus (ir net per dieną!) sugebam pamiršti, sunku suprasti, kaip staigiai galim viską prisiminti ir perbėgti per atsiminimus taip tarsi būtume čarlzo dikenso sukurti skrudžai, vedžiojami gerųjų dvasių per įvairių laikmečių kalėdas. vienas filosofuojantis žmogus šiandien retoriškai klausė, ar rinkčiausi visos praeities ištrynimą iš atminties, jeigu tik tai būtų įmanoma. ne, nesirinkčiau, nes be to nei aš, nei jūs neįmintumėt manęs.


0 pastebėjimai: