BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2013-10-12

gera pasitikrinti


balzgana šypsena, stiklinės akys ir apsunkęs kvėpavimas skambant natoms, klausantis žodžių, kurie atkartoja tai, ką šnabžda širdis ir tykiai sau po nosimi murma protas. muzika, kuri mokė gyventi mane paauglystėje, grupė, kurios dėka visais būdais stengiausi tobulėti, svajoti, pasiryžti ir siekti, įgyvendinti savo troškimus, nepasimesti ir nelikti viena. 
kadaise kartojau, jog niekada nesiliausiu jų klausytis ir nors dabar tik retkarčiais leidžiu muzikos grotuvui transliuoti jų muziką, kaskart įsitikinu, jog net su senomis dainomis, pažįstamomis iki didžiausio skausmo, jie vis dar skamba puikiai, kad jie vis dar mano ir, dar svarbiau, man.
vis dar maloniai pašiurpsta oda, mintis užvaldo, jeigu ne palaima arba apmąstymai, tai tobulo koncerto prisiminimai, melancholiškos mintys, praeities vaizdiniai. jaučiuosi tarsi stebėčiau save kur kas mažesnę, prie naktinių marškinių glaudžiančią drabužius, kuriais norėčiau vilkėti, kai juos sutiksiu. prisimenu dūsavimus, fanatišką pamišimą ir visgi gerokai tikresnę meilę.
meilę muzikai, mano širdies giesmei, įgarsintai ir išsklaidytai po pasaulį. ne žvaigždūnams (nors ir jie visuomet atrodė pribloškiantys ir pakeriantys), o jų išgalvotiems akordams, dainų eilutėms, jų stiliui ir deklaruotoms vertybėms, kuriuos savaime dovanojo kažką brangaus ir vertingo ir man.
tas skambesys... kai visa ką gaubia sutema, o už ją tirštesnė ir baisesnė tik vienatvė, dainų skambesys skina kelią. švelnus, tyras, jaukus, šiltas ir kartu skausmingas, verksmingas, prašantis pagalbos ir kartu ją teikiantis. leidžiantis patyliukais dezinfekuoti žaizdas ir išgyti. na, o kartais jie garsūs ir skambantys nė kiek neblogiau. skirti tam, kad visa širdgėla būtų išlieta vienu ypu judant pagal keistuolių diktuojamą ritmą.
jie. man ir mano. visuomet, matyt.

stay bizarre


0 pastebėjimai: