BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2013-10-24

aš iš tų

norime tiek daug, tikime, kad galime, einame gatve kupini jėgų ir entuziastingo nusiteikimo padaryti šimtus darbų vardan to, kad pasiektume savo kilnius tikslus, tačiau sugrįžę namo krentame į lovą ir užsikasame po penkiais apklotais. svarstome, kodėl mums nesiseka, tik, varge, iš kur ta sėkmė ir pasisekimas, jeigu nieko nedarome, jeigu palūžtame dar nė nestoję į kovą, jeigu puolame ilsėtis vos pajudėję nuo starto linijos. taip ir lieka didingi ir gražūs planai bei idėjos neįgyvendinti, miršta genijai ir didžiausi talentai, nes užsikrėtę tinginyste arba įbauginti, nuginkluoti stereotipų, normų ir svetimybės, jie nebepajėgia eiti vingiuotais keliais.
ir aš, su liūdesiu sakau, kad esu tarp tokių. tik dėl neaprėpiamo dydžio tinginystės neišmokau kchmerų kalbos, kad galėčiau važiuoti į kombodžą prekiautojams moterimis spardyti užpakalių, kad nepradėjau laipioti vos tik tuo susidomėjau, kad užuot dariusi naudingesnį darbą spaudinėjau f5 klavišą interneto puslapiuose tykiai omeny turėdama, kad ne to aš noriu ir ne to siekiu. argi ne juokingas absurdas? visuomet sakome, kad dėl vieno ar kito dalyko yra kalta aplinka, kaltas šis ar anas žmogus, tačiau ar dažnai pasakome sau, kad tai mes kalti, kad mes patys sau trukdome ir užuot žengę žingsnį į priekį, svajonės ir tikslo link, žengiame du žingsnius atgal atsižadėdami to, iš ko ir kam esame sutverti.
gal yra taip, kad turėdamas tikrą tikslą, kurio tau nepastebimai nesukūrė suformuotos nuostatos, tu vis dėlto sugebi nesudėti bluosto ir dirbti, kurti, sportuoti, galvoti, siekti, daryti visko, kad net jeigu ir tik milimetru priartėtum, bet vis dėlto priartėtum prie tikslo, dėl to ir devynis prakaitus išlietum.


0 pastebėjimai: