BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2013-09-15

be vietos po saule

jeigu galėčiau pravirkti kaskart apninkant liūdesiui, tikriausiai, didžiąją dalį gyvenimo praleisčiau ašarodama. visgi, negaliu to padaryti, nes, regis, apskritai pamiršau kaip yra verkiama, nebemoku pakelti sklendžių ir paleisti iš akių laisvai veržtis ten glūdinčio sūrymo sanklodoms. jeigu kaskart pajutusi liūdesį eičiau išgerti ar surūkyti cigaretę, tikriausiai, jau būčiau mirusi nuo plaučių vėžio arba užimčiau garbingą benamės alkoholikės vietą kartono dėžėje ar tiesiog ant suoliuko autobusų stotelėje.
širdis verčiasi aukštyn kojom, kai matau ant šaltų cementinių laiptų įsipatoginusį benamį, vargu ar saldžiai miegantį ir sapnuojantį girtus sapnus. kai matau susitraukusias, artrito susuktas senutes su, rodos, šimtmečių patirtį sukaupusiais veidais, kurios, jeigu ne bando sukrapštyti kelis centus gyvybiškai būtinai prekei ar nesistengia išstovėti ant kojų autobuse, kur nemandagūs nūdienos vaikai sėdi vienoj vietoj, o gretimoj laiko savo krepšį ir nė nemąsto apie vietos užleidimą vyresniajam. kai matau senutes, kurias skriaudžia jų pačių numylėti vaikai. jos juos laiko dievais, vargšais vaikais, kuriais dar turi rūpintis, nesvarbu, kiek daug jie jomis bemanipuliuotų, kiek vargų besukeltų. kai matau neteisingai auginamus vaikus, galbūt net visai neauginamus. nelaimingas šeimas, liūdnas motinas ir tėvus, jų pamestus nesantaikoj ir apmaude vaikus. kai stebiu kaip vienas po kito griūva gyvenimai, nes svajonės, norai bei tikslai, iš kurių tie gyvenimai pastatyti, sudyla. kai iš gyvenimo išeina tavo  mylimieji. kai į gyvenimą nepasibeldžia jokie mylimieji. kai suprantu, kad nuo išdavysčių, melų ir ydų tu nepasislėpsi, kad savo atsakomybės nenukiši į rūsį, jeigu tau buvo lemta vilkti jos naštą, turėti greta it antrą odą. kai negaliu patikėti, jog vieni gimė tokie viskuo apdovanoti ir apsaugoti nuo nelaimių, o kiti yra priversti visą laiką kęsti jiems nepelnytai primestas prievoles, skanauti rūgščiais ant nelaimių medžio užaugintais vaisiais.
nenoriu rašyti šio sakinio, bet kas man belieka? galiu tik tikėti, jog kiekvienam mūsų yra skirta sutikti žmogų, kurio gyvenimą galime ir turime pakeisti. liūdna tik tai, kad kai kurie per ilgai užtrunka ir jiems skirtasis pasidavęs pradingsta užakusioj nuo neteisingo gyvenimo būdo santvarkoj, įniką į priklausomybes ir pasmerkia tą ypatingąjį, savąjį likti vienišu. ir dar liūdna, kad ir aš tokia liksiu, nes negaliu patikėti savo žodžiais, nes gimdama gavau didžiulį kraitį nelaimių, kurio negaliu primesti kitiems. tai pernelyg neteisinga.


0 pastebėjimai: