BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2013-07-19

let him go

atrodo, kad išeini iš mano pasaulio, užveri tyliai duris ir palieki gyventi vienišoje ramybėje, bet tuoj pat vėl sugrįžti tarsi būtum pamiršęs automobilio raktus. pasivaideni, slankioji it šešėlis ir pradingsti, leisdamas manyti, kad iš tikrųjų pamiršau tave. iliuzijų, jog mes vienas kitam vienodai reikšmingi, kilpa, užnerta ant kaklo, atsipalaiduoja ir leidžia įkvėpti suplėkusio miesto oro, manyti, jog tai taškas šioje nelaimingoje istorijoje.
jaučiuosi praradusi draugą. ne mylimąjį, kaip kadaise maniau, o potencialų draugą. žmogų, su kuriuo būdavo gera kalbėtis, su kuriuo nenorėdavau skirtis susitikusi. žmogų, ant kurio pykdavau, dėl jo laiko stokos draugams, bet stebėjausi ir pavydėjau baltai dėl susikoncentravimo ties savo tikslais bei svajonėmis, kryptingo darbo ir aiškių svajonių bei ateities vizijų. bene įtikėjau, jog myliu tave ne kaip draugą dėl mudviejų filosofinių pokalbių apie gyvenimą, žmoniją ir jausmus. rašiau laiškus, ketinau sukaupti drąsą ir pasakyti tuo tris melagingus žodžius, kuriuos būtų lydėjusi krūva pasiteisinimų, atsiprašymų ir supratingumo, kad nieko negali būti.
dabar nostalgiškai kiūtau sėdmaišyje pliaupiant lietui ir galvoju, kaip gerai, kad viso to nenutiko. tiesa, jog nesilinksminu, kai mąstau apie tave. apie tai, kaip galbūt įdėjau per daug vilčių, jog maniausi radusi žmogų, kuris gali mane suprasti. mane, liūdną, melancholišką ir nihilistišką intravertę. kiek pastangų turiu įdėti, kad nieko dėl to nekaltinčiau: tavęs, savęs, blogai susiklosčiusių aplinkybių. tai nėra paprasta. kiekvieną dieną stengtis pamiršti šmėklą to, kuris buvo draugu.

0 pastebėjimai: