BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2013-04-19

ką turime, bet nenaudojame

basomis vaikštinėti po rasotą žolę ankstų rytą saulei tik kylant arba naktį, kada mėnulis laido virš galvos popierinius lėktuvėlius su žmonių, kurių, tikriausiai, nepažįstu ir niekada nepažinsiu, svajonėmis, kurioms, iš visos širdies, linkiu išsipildyti. krykšti tarsi vaikui, žiūrinčiam į pirmą kartą matomą ir neapsakomai įdomų dalyką. sugriebti tavo ranką arba leisti, kad tu paimtum manąją ir šokio žingsneliais eiti tolyn. šypsotis rimta šypsena žiūrint į tavo akis, girdint tavo širdies plakimą, jaučiant tave greta. užuosti besiskleidžiančią gėlę ir ateitį. smalsu, kaip ji kvepia? koks jos skonis? lažinuosi, nenusakomas. kartus, sūrus, saldus, salsvas, rūgštus,  karšto šokolado, vanilės, cinamono, karamelės, mėtos, alyvuogių, multivitamino, malonus.. įsivaizduoti, jog pirštų pagalvėlėmis brauki per debesų paviršių. nepykti ant vėjo, kedenančio plaukus. pasiduoti mintims ir laisvei, kuri ilgu pirštu vis rodo: ateik. giliai įkvėpti, patikėti ir jausti užnugarį.
kodėl tam, kad būtume įkvėpti, mums dažniausiai reikia perskaityti kokio nors garsaus žodžius apie svajones bei gyvenimą? kodėl nepakanka draugo, kuris būna greta ir pliaukštelėjęs rankomis pasako nors ir ne universalią, bet tikrą tiesą apie gyvenimą? ar sunku patikėti, kad protingų ir išmintingų (čia ne sinonimas, o didelį skirtybė) žmonių yra greta?


0 pastebėjimai: