BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2013-01-10

už paradokso užkliuvo

ne tuščia, bet vis dėlto ir ne pilna. tarsi granatos skeveldros į galvą atsimuša prisiminimai apie tuos pažadus ir šimtus nutikimų, kada principai buvo svarbesni nei žmonės, kada priesaikos sau atrodė tokios pat tvirtos ir neįveikiamos kaip užtvankų sienos.
paradoksalu, tačiau viskas, ką kada nors esu įrėminusi į "niekada" dabar nebeatrodo taip neįmanoma ir tvirtai paneigta, todėl gal derėtų nebevartoti tokių pavojingų ir vėliau sukompromituojančių žodžių. derėtų apskritai išmokti pasitenkinti ir pasimėgauti viskuo, kas pasitaiko mano kelyje, nes imu tikėti, jog taip nutiko nebe reikalo.
regis, jog prie mano gyvenimo pasidarbavo petras pirmasis. tirpsta tas užšalas, sąstingis, griūna barikados, o pro griuvėsius ima veržtis saulės šviesa. vienas spindulėlis žaidžia man ant nosies ir aš džiaugiuosi dėl to. buvo sugaišta per daug laiko tokioms nenaudingoms statyboms. na, o naujo juk nieko nepastatysi ant neišvalyto sklypo, taigi, belieka imti šluotą ir tvarkyti visa, kas nereikalinga.

0 pastebėjimai: