BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2012-09-17

ant dantų šepetėlio veido prausiklio lašelis


kurį laiką pati nesuvokiau, kaip jaučiuosi. tarsi buvau laiminga, galbūt dėl to jaučiamo pasigėrėjimo viskuo, kas mane supa, galbūt dėl mintyse kuriamų žmonių portretų ir gyvenimo istorijų, dėl idėjų ir kraujagyslėmis tekančių pasakojimų apie krentantį nuo medžio rudeninį lapą arba iš kibiro besiliejantį vandenį - taip, pačius paprasčiausius ir nepastebimiausius dalykus. kartu tarsi ir liūdėjau, nes viskas buvo ne taip, kaip turėtų būti, ne taip, kaip norėčiau, kad būtų ir būtų teisinga. tačiau mintis, jog galiu visa tai pakeisti, kažko pasiekti, kažką išgelbėti, kažką pradžiuginti, kažkam padėti mane motyvavo ir skatino eiti pirmyn. dabar piktas suvokimas šovė galvon - esu kankinančiai vieniša. tokia vieniša, kad nors klyk. pabaisiškai vieniša. vieniša vieniša. nesvarbu, kiek žmonių gali siūlyti savo pagalbą, kiek gali turėti gerų norų, nenoriu su nė vienu kalbėtis. kaip visada, tvarkyti savo problemas pati, išgyventi tai viena tarsi didžiausią turtą saugojant ar skaniausią šokoladą valgant. turiu pati. tiek daug problemų ir nė vienos jų neįmanoma išspręsti gerai išsimiegojus, perskaičius daug psichologinių traktatų, pasikalbėjus su kuo nors. nepalengvės, nepadės. kad ir kaip nesinori pripažinti, praeities žaizdos vis dar kraujuoja, kartą prisijaukinta ir apžavėta negaliu visko taip paprastai išstumti iš savęs. bet ir praeitimi gyventi negaliu. dabartyje nieko nėra. ateityje neatrodo, kad gali būti. galų gale, kam reikia tokios ateities, kurioje tamsesnėse kertėse šnerkštų nusikaltėliai prisiminimai: nepasitikėjimas, išdavystė, beviltiškumas, melas ir skausmas.  ir meilė, ir draugystė parodė man mano vietą. ir gerai. neverkiu. išlankstau joms visai neelegantišką vidurinį pirštą ir gyvenu kaip gyvenusi.




0 pastebėjimai: