BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2012-08-01

prieštarauti pačiai sau labai smagu. eins zwai ir dar kartelį

pakirdusi iš gilaus sapno sunkiai alsuoju ir meldžiuosi, jog nebūčiau tarusi tavo vardo garsiai. tai, kad galiu negalvoti apie tave kiekvieną minutę, nublunka prieš tai, jog nesuvaldoma pasąmonė piešia gražiausius sapnus man miegant, jog juose panyru į tavo glėbį it žuvis, išsiilgusi jūros vandens. naktinės iliuzijos daug klampesnės nei dienos fantazija, sumišusi su realybės kartėliu. negalėdama gintis racionaliu mąstymu ir piktdžiugišku principų juoku sapnuoju, sapnuoju, sapnuoju, jog sakai, kad tau nė motais, ką sakiau, reikalauji, kad užsitempusi ant plonos pižamos megztinį vidury nakties ateičiau pas tave, o man atėjus dėl kažkokios stebuklingos priežasties, ignoruoji mano užsispyrimą bei kaprizus ir patenkini patį slapčiausią norą - norą bei laukimą būti nugalėtai, priverstai pripažinti, ką iš tikrųjų jaučiu.
aš tiek daug praradau tik (ar net?) dėl to, jog beviltiškai garbinau principus, pasitikėjau jais ir apgailėtinai neleidau net tykiai mąstyti, jog jie gali būti neteisingi. tiek metų gyvenusi su jais, tiek nuopuolių patyrusi, tiek pametusi aš ir toliau leidžiu situacijai kartotis, leidžiu sapnui, kada bučiuoji mane po šakomis žemę glostančia egle, taip ir likti sapnu. atstumiu, apsimetu abejinga ir pikta, leidžiu arogancijai šviesti skaisčiau nei saulei ir kuriu vienišės ateitį.
kada nors mano draugės lankys mane su savo vyrais, apsipylusios raudonskruosčiais vaikais, vaišinsiu juos braškėmis ir toliau vaidinsiu, jog man nė motais tai, kad kiekvieną rytą pabundu viena, viena senstu ir viena išgyvenu kiekvieną savo mintį. jiems išvažiavus, sugrįžus į savo būties kasdienybę, krisiu į skaudulio, savigraužos ir nevilties liūną ir gal sarkastiškai juoksiuosi, jog pati tai sukūriau, nes nemaniau turinti teisę į meilę, nemaniau, jog ji egzistuoja ir šaipiausi iš jos, nes maniau, kad esu teisiausia ir nuoširdžiausia giliaširdė.



0 pastebėjimai: