BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2012-08-30

ne aš žaidžiu, o manimi žaidžia

aš ir visi kiti nuolatos skundžiamės, kad blogai jaučiamės, jog esame apgauti, jog aplinkiniai žmonės nepatikimi ir užuot skleidę gėrį bei teikę malonumą bendrauti, viską žlugdo, apvilia, išduoda ir palieka. pati būdama tokių jausmų pinklių meistre, nusprendžiau ignoruoti jautrumą, nepasiduoti norui bendrauti su žmonėmis, rizikuoti ir kažkuo pasitikėti. geriau kibti į darbą, nuolatos ką nors veikti ir užtrenkti duris apgailestavimams ir niūrioms mintims, užgožti nuobodulį, liūdesį ir vienatvę. 
ne, aš meluoju, taip nėra geriau. žinoma, nėra, nebent turi pomėgį kalbėtis su baltais tapetais padengtomis sienomis ir vietoj švelnumo gauti katiną, kuriuo rūpintumeisi, bet tavimi nebūtų pasirūpinta. rizikavimas ir yra tas žaidimas, apie kurį aš kartais kalbu. gyvenimo žaidimas. bet iliuzija, jog jį žaidžiu, atsiranda tik kartais, kai geros nuotaikos pakylėta laimiu vieną kitą partiją prieš liūdesį ir apatiją. tačiau turi laimėti ne tik vieną ar kitą mūšį, o visą karą, jei nori, kad visam laikui dingtų agresija. gerai, aš ir vėl meluoju, kalbu naiviai. sustabdyti agresijos neįmanoma, neįmanoma liautis žaidus gyvenimo, kol jis pats taip nepasakė. tai tas pats, kas žmogui lošti šachmatų partiją su dievu. pastarasis stipresnis, tarkime, jog turi tam tikrų galių ir gali vos tik panorėjęs susukčiauti ir niekas apie tai nė nesuuostų.
žaisti šį žaidimą - susitaikyti su viskuo, o kartu ir priešintis viskam.

0 pastebėjimai: