BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2012-08-14

apie naktis, kurioms reikalingas tik tavo šešėlis dramoms sukelti

visada sakiau, jog nieko nėra geriau nei užmigti apgaubtai tamsos, prie skruosto jaučiant švelnų patalą, po kūną sklindant maloniai šilumai, apsaugotai nuo lauke ūbaujančio vėjo, besiklausant lietaus lašų aimanų, jam besiprašant į kambario vidų, susiliejant su naktimi, jos šnaresiais šnaresiukais, pasiduodant svajonių įtakai ir leidžiantis skęsti sentimentaliuose prisiminimuose ir nostalgijos upėje. tokiomis naktimis pridera šviesą išjungti tik paskaičius gerą knygą, suradus priekabę stiveno kingo ar remarko kūryboje, pasimėgavus džordžu orvelu arba susipažinus su džeine osten, o gal išsivadavus iš agatos kristi intrigų. po to galime užmigti su šypsena veide dėl malonių praeities vaizdinių arba saldžių ateities burtų. tinka ir ašarojimas arba tikras tragiškas verkimas, įsikniaubus į pagalvę, kaltinant save, tave ir likusį pasaulį, abejonėms valgant protą ir jausmus, melui, nenuoširdumui, išdavystėms ir nuskriaustoms viltims sėdant į karaliaus sostą, niekuo netikint ir iš naujo pasiryžtant būti stipria, ištrinti tavo vardą, veidą ir kadaise, ulbant žolei parke, ištartus žodžius. vis dėlto kad ir kurį variantą pasirinktum, kuriuo keliu suktum, finišo tiesiojoje lauks tas pat - laiminga pabaiga. ko negalime įveikti, prie to prisitaikom, ką įveikiam - sustiprėjam, pasimokom, jei tik pavyksta, ir žingsniuojam toliau pasitikti dar daugiau tokių naktų, susijungti su savo gryniausiomis mintimis, pajusti vienatvę ir nakties pilnatvę, natūralią kaip pati gamta.


0 pastebėjimai: