BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2012-07-06

valančiūną pakabinti lengviau nei jį

todėl nieko ir nekabinu, nei ant kalbio, nei ant kaklo, nei ant reto smegenų vingelio. man atrodo, kad ir taip stengiausi per daug ir veltui. gal ir klystu: gal turėjau stengtis, gal man tik atrodo, kad aš stengiuosi. nebesvarbu.
niekas taip jau smarkiai nepasikeitė. buvau, rodos, susigalvojusi pažaisti žaidimą, kuriame įsivaizdavau, kad man kažkas patinka. oi, suklydau. apskritai, visuose žaidimuose esu linkusi pralaimėti, tad ir šis, įsivaizduojamas, ne išimtis. yra ir daugiau dalykų, dėl kurių verta stengtis, kurie sukelia geras emocijas, apie kurias galiu galvoti kasdien.
mane nuvilia tai, jog jis nėra toks teisingas ir protingas, koks maniau, kad yra. iš tikrųjų, geriau juk joks, nei ydingas? kam reikalinga kėdė su dvejomis ar trejomis kojomis? mesti lauk ją. taip pat ir jo vardą, ir jį patį tiek iš galvos, tiek išgyvenimo. nuo dabar, nuo šios akimirkos, jo tiesiog nėra, jame nėra jokio reikšmingumo. tai tik penkios raidės, vienas kūnas su dvejomis kojomis, rankomis, akimis, su dvidešimčia pirštų, viena galva.
ne taip jau sunku apsigauti, kai augi, o banali meilė nenulipa nuo bangos ir tūkstančiai lėkštų įsimylėjimų kiekvieną pavasarį kabina makaronus iš vienos lėkštės su tavimi. nors vienatvė žydi kaip kad gėlės mamos darželyje, man nesvarbu. pikta, abejinga ir šalta - grįžau.

0 pastebėjimai: