BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2012-07-19

arogantiški kalba

lietus meiliai murma burtažodžius man gulint lovoje ir trinant basas sušalusias pėdas, tykiai verčiasi skaitomos dar vienos styveno kingo knygos puslapiai, bėga gyvenimas stovėdamas vietoje. atsidūstu ir einu toliau, kol dar galiu vaikščioti, kvėpuoti, kažką daryti.
ne vienas žmogus manęs klausė, kur randu motyvaciją, kaip atsikeliu, kai matau tiek negatyvių dalykų. atsakymas  visai čia pat. juk gyvenam dėl pažinimo, dėl kūrimo, sugriaunam, kad kurtume. nedraudžiu prieštarauti ir sakyti, jog griauti vardan kūrimo yra gerai. tai, kaip ir visa kita, turi išimčių. betgi ir meilė yra griaunančioji jėga. ji griauna sienas tarp žmonių, griauna apatijos, melo, blogio ir nepasitikėjimo užkardas, ji siunčia velniop abejones, principus, įsitikinimus, ji prievartauja, kol imi mąstyti taip, kaip jai patinka. remarkas romane "gema" lygino meilę su vandeniu. jis buvo teisus, sakydamas, jog meilė it vanduo už nieko neužkliūna, kliūtis ji apsupa, raminančiai užliūliuoja ir kai jau nieko blogo nebesitiki, trenkia ir ima veržtis tolyn. taip daro tikra meilė. tikiu. bėda, kad ji išranki ir tikra retenybė. jeigu tobulybių vieta muziejuje, tai kada nors ir meilę, nusipirkę bilietą už šešis litus, ten rasime.
meilė gyvenimui tikriausiai ir skatina mane atsidusus eiti pirmyn ir ieškoti jei ne ko nors naujo ir unikalaus, dar niekeno nebandyto, tai bent to, kame rasčiau kuo tikresnę ir grynesnę save. drąsiu būti ne taip jau sunku. sunkiau žinoti, kodėl tokiu nori būti.

0 pastebėjimai: