BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2012-05-29

ilgi smegenų vingiai - katastrofa

sako: įsileisk, atverk langą, atidaryk duris, priimk. tik kad nėra ką ir niekas to nesupranta. tas sumautas jausmas, kai taip nuolat nutinka. per daug remiamasi savo patirtimi, per daug jos neturima, mąstoma per daug stereotipiškai ar paprastai. tiek visko per daug. jei tik meilė ar susižavėjimas būtų neegoistiški, galėčiau dabar siūbuoti kojomis pirmyn atgal ir šypsotis nuo ausies iki ausies, netrypčioti išgirdus jo vardą ir nesuskubėjus apjuodinti jo, labiau dėl savęs, nei dėl kažko kito. galėčiau tiesiog mėgautis to suteikta potencialia energija, stengtis, dirbti ir mokytis kažko naujo, įsivaizduodama, kad tampu vis labiau verta jo, jog atsiranda tikimybė, kad galiu jį sužavėti, tačiau iš tikrųjų tai tebūtų teorija, kurios paneigimas neskaudintų, o tik dar labiau skatintų ir nupūstų virš galvos sukauptus tamsius debesis.
dabar galėčiau tiesiog parašyti jo vardą, pasakyti, ką apie jį galvoju, kodėl taip galvoju, ko noriu ir ko nenoriu, tačiau visa tai beprasmiška. man jau yra sakę nesuskaičiuojamą galybę kartų, kad liksiu viena. aš ir pati taip sakiau, tik nemaniau, kad dėl to gali skaudėti taip smarkiai. bet juk tai nesvarbu. tai tik papildomo mano kolekciją, kur jau yra netikėjimas, nusivylimas, nihilizmas, banalumas ir lėkštumas, primityvumas ir atšiaurumas, amžinas nuobodulys ir pasibjaurėjimas.
durys iš tikrųjų atviros. dar daugiau nepasitenkinimo, satyros, ydų..

1 pastebėjimai:

Liūdesio draugė rašė...

nebūtinai tie, kurie kažką sako milijoną kartų yra teisūs, jie tik mano, kad žino geriau.