BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2012-05-05

i don't wanna miss a thing

tai nei pradžia nei kažko pabaiga, tai tiesiog tęstinumas įvykių, prasidėjusių tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt trečiaisiais metais, konkrečiau, kada paskutinis sovietų armijos dalinys paliko lietuvą.
aš tikrai niekada nemaniau, kad galiu imti nemylėti žmonių, netikėti ir nepasitikėti jais, juolab, kad net ir mano ateistinės religijos sąvokos aiškinimas buvo tas, jog tikiu žmonėmis. visgi ilgainiui pasidarė skaudžiai aišku, kad pasikliauti jais yra tuščias reikalas. kai tik galės, pameluos; kai tau mažiausiai to reikės, pasakys, kad neturi laiko ar bet kuriuo atveju negalės tau padėti, slėpdami tingumą arba planus su aukštesnio lygio žmonėmis. tas faktas, kad tik pats gali padaryti viską, ko tau reikia, leido suvokti, jog kiti tau nereikalingi. štai kodėl taip lengva sakyti tiesą, rėžti ją, kad ir kokia bjauri būtų. gal netgi ne tiesą, o savo nuomonę. paradoksalu, tačiau, kai sakau, ką jaučiu, mane pavadina melage; kai sakau, ką galvoju, bjaurybe. žmonės, tokie ištroškę nuoširdumo, švelnumo, jautrumo ir supratingumo nė nesugeba to priimti. iš tikrųjų jiems reikia, kad ir toliau būtų meluojama, kad jie būtų be priežasties liaupsinami, apkabinami prisiliečiant taip tarsi būtų bijoma gauti elektros iškrovą.
žinau, nereikia nei sakyti niekada niekada, nei visada visada, nereikia tikėti amžinybe ar bijoti laikinumo. aš nesu teisingas žmogus, bet žinau, kas yra teisingumas, nors ir nevisada spėju į jį įsikibti.kol visi siekia ne pripažinomo, garbės, karjeros ir maišo pinigų, aš tikrai to nesiekiu.
taip gera sugrįžti į save, supratus, kad neįsimylėjai ir nemylėjai, kad provinciališkumas ne tavo draugas, gera, kad žinai, jog viskas, ko tau reikia yra rašymas. nepripažintas, kitų neskaitomas, nepopuliarus, tik tavo.

2 pastebėjimai:

Aurelija rašė...

Liūdna tai skaityt, Laura.

nėra rašė...

vieni vaikšto rožių žiedlapiais, kiti - jų spygliais.