BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2012-04-26

šešiolikos minučių meilė

Mylimasai,

šokime grojant Frankui Sinatrai. Lieskimės mažaisiais rankų piršteliais. Pasislėpkime po ta šakų nenulaikančia egle kaimynės kieme. Stebėkime baltą paukštį, lekiantį į mūsų nusižiūrėtąją žvaigždę, perduokime jai, žvaigždei, per jį žinutę, jog dar tikrai atvyksime.
Kai manęs klausia, kas yra meilė, norisi atsakyti – tai niekis, tai mitas, apipintas herojiškumo gėlėmis. Tavo kritiškas žvilgsnis į mano banalybės skyrelį, kuriame – ilgiausias sąrašas, paryškintos, papunkčiui išvardytos nuodėmės šalia meilės grafos, netvarkingai išmėtyti palyginimai, citatos bei apibrėžimai, blaškymaisi tarp tikėjimo, ar meilė egzistuoja, ar ne.
Naktį, stebėdama geltonais taškeliais išpaišytą maršką, užklojusią visą padangę, svarstau ar tik ir tu nežiūri į mėnulį, kuris, raitydamas ūsus, žvilgčioja pro užtamsintus namų langus. Tada vėl ir vėl gliaudau uždraustąją temą – kas yra meilė, ką ji reiškia kiekvienam žmogui, ką ji atima ir suteikia, ko išmoko ir kodėl iškėlusi iki Everesto viršukalnių staiga bloškia lig Marianų įdubos? Klausiu savęs, ar ir tau yra taip nutikę? Ar kada jautei troškimą įsikąsti į liežuvį, trenkti sau knyga per galvą, kad tik liautumeisi kalbėti apie ją, kad užvertum sklendę mintims, be galo be krašto dūzgiančiomis galvoje ir primenančioms, kokia nuostabi jos šypsena, kaip žiba akys, kokia viliokiška riesta nosis ar kaip žavingai ant veido raivosi kelios strazdanėlės?
Pirmąja meile esame pripratę vadinti kibirkštėlę darželyje, kada kartu šokome polką per pavasario šventę ar pykomės dėl to pačio žaislo, kuris iš tikrųjų nė nebuvo reikalingas. Tiesa, dažniausiai viskas baigdavosi ne mintimi apie bendrą namą, vaiką ir medį kieme, o tėvų pastabomis ir auklėtojos burnojimu, jog esame nenuoramos ir nesutramdomi padaužos.
Kita, jau rimtesnė, meilė aplankydavo mokykloje. Pažirdavo pirmieji bučiniai, vaikščiojimai susikibus rankomis ar nesibaigiantys plepėjimai su draugėmis, pasirodydavo ašaros, dvejonės ir pirmieji sunkumai – kaip žinoti, ar jausmas abipusis, kaip įsitikinti, ar jis myli nuoširdžiai, galų gale, kaip ištrūkti iš namų, kad galėtume pabūti kartu.
Pamenu, dieną ar dvi klausydavausi draugių vaitojimo kaip siaubingai su jomis pasielgė beširdis vaikinas, kokia įžuli yra kita mergaitė, bandanti nuvilioti Išrinktąjį, ar, regis, nesunaikinamo džiūgavimo, kaip puikiai jos jaučiasi, kokios laimingos yra. Po dar kelių dienų atsirasdavo naujas susižavėjimo objektas ir visa laimė, visas rūpestis persimesdavo prie naujojo vaikino, o aš taip ir likdavau prie suskilusios geldos klausytis dar vienos šešiolikos minučių meilės istorijos. Jau paauglystėje dėka šių begalinių pasakojimų ir meilių, besikeičiančių greičiau nei mėnulio fazės, išmokau ja abejoti, o vėliau ir visai netikėti.
Kai reikia kažką kaltinti dėl visuomenėje įsikerojusių problemų, skambėte skamba priekaištai globalizacijai, vartotojiškumui, žmonių abejingumui, į realų gyvenimą besibraunančiam virtualumui, dvejetainės sistemos kariaunai, kur kiekvienas žmogus gali tapti sportišku ir gražiu vaikinu, modeliu dirbančia mergina. Vis dėlto, kas iš tikrųjų kaltas dėl to, kad populiarioji meilės sąvoka tapo nuvalkiota, kad jausmas, kurį pavadiname meile, iš tikrųjų nėra vertas tokios skambaus žodžio mat trunka tik tol, kol surandamas patrauklesnis geismų objektas?
Žinoma, kiekvienas iš mūsų turi teisę susiformuoti autentišką požiūrį į meilę, šiukštu neprivalo žiūrėti iš populiariosios paradigmos pusės, neprivalo vadovautis visuotinai priimtomis normomis, kaip įprasta ieškoti gražesnio, turtingesnio ir nešaudyti žodžiais: lengvai nukabinamas, per prastai apsirengęs, fainuolis tarsi tokie stereotipiniai ir lėkšti žodžiai tiktų tokiam sunkiai suvokiamam ir, juolab, pajuntamam, jausmui. Banalumas netaikytinas meilei. Anot manęs, tyra tarsi stiklinė gėlo vandens, nuoširdi kaip vaikas, pavojinga it alkanas liūtas ir ypatinga lyg pirmoji vaivorykštė pavasarį ką tik palijus ir saulei nušvitus meilė matoma tik filmuose ar meksikiečių serialuose.
Liūdna. Labai labai liūdna, nes mes trokštame to, ko nesugebame puoselėti, kad žaidžiame jausmais tarsi tai būtų loterijos bilietai. Apmaudu ir dėl to, kad tik vienas kitas žmogus šlaistosi po pasaulį turėdamas savyje nesuvaidintų jausmų krepšelį, kuris jame tarsi perlas kriauklėje jūros dugne. Nesmagu, kad tas žmogus su vienišiaus ir keistuolio apdarais yra pasmerktas stebėti dangų ir viltis, jog kažkur yra detalė, atitinkanti jo formą, visus aštrius kampus, nusėtus meilei nereikalingais principais, stiprios asmenybės bruožais, kuriai sekasi būti juoda avimi būryje, balta varna pulke, karininku kovoj su vėjo malūnais.
Galiausiai, mylimasai, aš klausiu tavęs, kokią meilę renkiesi pats? Tą, kuriai nereikia dėmesio, priežiūros, naivumo ir skaudžių abejonių, ar tą, kuri gali priversti kiekvieną kūno ląstelę šokti valsą, kuri gali atimti iš tavęs galimybę kvėpuoti ir padovanoti tai, ko tau pavydėtų visi septyni milijardai žemės gyventojų? Tai tavo valia rinktis.

Su meile,
L- 

0 pastebėjimai: