BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2012-04-24

belsk, atidaryta nebus

pastaruoju metu sugrįžau prie žmonių stebėjimo, bandymo mintyse aprašyti tai, ką matau. išties, vienas geriausių jausmų, kada mintyse parašai ilgiausią tekstą ir narplioji kiekvieną mintį, pastebėjimą bei idėją, kilusią pamačius kažkokį žmogų ar situaciją. manau, pagaliau lioviausi bijojusi senatvės. galbūt baimė nė nėra tinkamiausias žodis, apibūdinantis tą keistą pojūtį. aš tiesiog nenoriu pasenti, nes manau, kad tada gyventi darosi neįdomu: negali bėgioti, greitai vaikščioti, esi nuolat diskriminuojamas, stumdomas jaunesniųjų nepakantumo. šiandien mačiau senelį, sėdintį ant šiukšlių dėžės. drabužiai jo nebuvo ypatingi, raukšlėtose rankose laikė vieną vienintelį batoną. atvažiavus autobusui lėtais judesiais nukrypavo link galinių durų, nė nebandydamas spėti prie priekinių tarsi tai būtų ilgiausias kelias. kažkodėl stebėdama jį sėdintį ant šiukšlinės maniau, kad jis atrodo vargingai. akimirką to išsigandau, bet galiausiai leidau minčiai, jog jis atrodo kažkaip natūraliai ir netgi žavingai, apkabinti mane per pečius ir nusivesti link tolimesnių vaizduotės klodų.
panašiai būna ir kai būnu vaikų globos namuose. maksimas sėdi man ant kelių, primena pūkelį. jo šypsena tokia šilta, padaužiška, kad norisi ir verkti, ir juoktis ir sugrįžta paklydėlė meilė visam pasauliui į širdį kaip tas angelas baltas eilėraštyje, kurį dažnai kartodavau būdama maža.
kiekvienas tų vaikų pasiekimas tarsi ir mano pasiekimas. jų šypsenos, pokalbiai ir pamažu užsitarnaujamas pasitikėjimas prilaiko mane tarsi kokį trupinį vyturėlio snape, neleidžia nugarmėti piktavališkumo ir nihilizmo bedugnėn.
klausiu ir klausiu savęs, kaip gi galiu būti tokia žiauria, šalta ir abejinga pasauliui, kai sugebu pamatyti ydas, bet leidžiu sau taip laisvamaniškai neužpildyti tuščių erdvių meile ir gerumu, kurių dar, matyt, kažkur giliau turiu.

0 pastebėjimai: