BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2012-03-20

vėjas išnešiojo

kurį laiką vis tylėjau, nors ne dėl to, kad neturėčiau, ką pasakyti. tarsi kaupiausi, tarsi nenorėjau, kad kas nors kitas be manęs žinotų mano mintis, tarsi buvau susirūpinusi dėl kitų, todėl nebuvo laiko kada burnoti dėl tų, kurie tarsi plėšrūs paukščiai priskrisdavo artyn palesioti nuo manęs.
 ir toliau vyksta ta žmonių kaita, kuri atskiria nuo manęs tuos, kurie netinkami, gruoblėti, nederantys prie mano pačios reljefo. atrodo, kad pagaliau po tiek metų liovėsi skaudėti kam nors išeinant. tiesa, su visu tuo pradingo ir tas naivumas bei džiaugsmas, kai koks nors naujas žmogus pasibelsdavo į širdies duris. pradingo ir kasdieninis analizavimas, kas yra draugystė ir tikras draugas. įsitvirtino monopolinis ir atgrasus suvokimas, jog neegzistuoja tokia draugystė kaip harrio potterio, ronio bei hermionos, mažylio ir karlsono, piterio peno ir mažosios jo draugės. net nebelenda į galvą įkyrūs senųjų draugų veidai, su jais praleistos akimirkos, kurios, visgi, greičiausiai, liks pačiais brangiausiais prisiminimais. gyveni toliau it nieko nebūtų nutikę arba tai, kas nutiko, būtų buvę kažkas paprasto, neypatingo, su kuo imi ir susigyveni anksčiau ar vėliau.

1 pastebėjimai:

Vytautė rašė...

Kiekvienas draugas yra ir pasiima dalelę tavęs. Toks jau gyvenimas, kad mes keičiamės, kad keičiasi aplinka. tenka susitaikyti, kad keičiasi ir žmonės, kurie buvo kartu, kurie padėjo augti ar pažinti. Ir net jei jie pasilieka praeity jie visad išliks dalelė tavęs.