BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2012-01-06

klausau, vidai

pabudau netikėtai anksti. pusę devintos atostogų metu. net prisiminti negaliu, kada paskutinį kartą taip buvo. pro langą matėsi iki skausmo nuobodus dangus, visai be jokio džiugesio. kyšančius namų stogus užgožė liesas medis. mintyse praminiau jį krapu. išties, buvo panašus, tik visas pajuodęs nuo lietaus ir, matyt, niekam nesvetimos vienatvės. į jį kaip negandos vis skrido varnos. jų niekada nestigo mano gatvėje. ir negandų, ir varnų. kai žvilgsnis grįžo į kambaryje, pastebėjau, kokie kraupūs daiktų, sustatytų ant palangės, šešėliai. nuotraukos, knygos, žaislai, keliantys šiltus jausmus ir nostalgiją atrodė šiurkštūs nuo ant jų užmestos sutemų marškos. net žaislo, kurio nosis rėmėsi man į veidą, akys atrodė žiaurios. tik po kūną bėginėjančios šilumos srovelės buvo malonios. keistas smagumas pabusti anksti ir leisti sau apgalvoti tai, ko nespėji prieš užmigdamas.
rytai žavūs. juose, kaip ir naktyje, nieko nėra. tik dienos vis bjūra. jose per daug žmonių, banalumo, kvailumo ir nemąslumo. per daug niekam nereikalingo judesio ir sąlygų. naktį ir ankstų rytą viskas paprasčiau. yra kelios mintys, kurio iš tikrųjų netinka niekam, nes jose filosofija, pesimismas arba šiurkštus žemaitiškas realizmas.
tiek, kiek patarė vidas.

0 pastebėjimai: