BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2011-11-12

slėpkis rūke kiek tik nori, nėra ežiuko, kuris ateis ieškoti

tamsu, nors ir ne tiek, kad į akį durtum. galva sūpuojasi tarsi švytuoklė laikrodyje, kuris tuoj tuoj muš vidurdienį. taip gera skaityti, dirbti, užsiimti bet kuo, kas neleidžia galvoti apie nereikalingus dalykus. iš tikrųjų, visą darbo savaitę bėgusi iš vienos vietos į kitą nė nesupratau, kad galva išvalyta nuo pašalinių minčių, kad daug lengviau priimti sprendimus, net jei po nuovargio atsirado klaidos, o raudona spalva virto mėlyna. viskas būna taip, kaip tu pasakai. turiu omeny, mintis. nenori ir negalvoji, o  aš ir nenoriu. grįžta namo seniai ištremta piktavalė žmogysta. jos veide šypsena kreivais dantimis. akyse sarkazmas ir pažadas, kad dabar ji atsilygins. bet ta, kuri gyvena dabar, atsako jai, kad to nebus, o jei bus - tai nesvarbu. jos argumentas - dabar yra daugiau žmonių, tačiau jis sulaukia kontrargumento iš oponentės ir jos abi žino, kuri yra teisi. štai todėl ir nėra jausmų kitiems. viskas atrodo paremta apgaule. abejingumas atrodo vienintelis man vilkėti tinkamas drabužis. ir jis man tinka. nesvarbu, ką galima pagalvoti po pirmo žvilgsnio, juk slėptis ir nuslėpti labai įprasta, o iš to - ir paprasta. pavargusi apsigauti užsklendžiu duris tam, apie ką rašo gražiausiuose romanuose - meilei, draugystei, gerumui, supratignumui. velniop tai, kas išgalvota - to nepritaiksi realybėje, todėl gyvenk, kaip nori, venkdamas, ko nori.

0 pastebėjimai: