BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2011-10-16

prie arbatos puodelio ir man gero žodžio negaila

į savo aistras pasinėrę žmonės yra gerai. ar tai muzikos grupė, ar pomėgis dailei, muzikos instrumentui, šokiui, maisto gaminimui, knygoms, matematikai, fotografijai. kai pasineri į kažką, kaip antai aš į cinema bizarre, arba aurelija į hurts, širdis spurda iš džiaugsmo. gyveni galvodamas, kaip geriau padaryti tą ir aną, ir negaili nei laiko, nei jėgų, neberūpi miegas, maistas, poilsio nebereikia, nes tai, apie ką galvoji kasnakt prieš užmigdamas priklauso nuo tavęs, tu gali pasiekti, realizuoti svajonę, fantaziją, susikurtą viziją. jauti euforijos užuomazgas, kuri atsiras pasiekus tikslą, apie kurį galvoji peitaudamas, per kontrolinį, gerdamas arbatą, melsdamasis, duše. visur. nes tai neturi ribų, nebent atsiranda nepasitikėjimas savimi, kitais, abejonė idealu, svajone, savo galia. tai kaip maras, kurį sunkiai gali sustbadyti. jis gali nusinešti daugybę svajonių, pusę gyvenimo, gražiausias ir geriausias dienas, linksmybes, spalvas, citrinų sultis. zombiai yra ne tie, kur rodo the walking dead seriale, o tie, kurie prarado dalį savęs ir daugiau nebegali skrajoti padebesiais ir dirbti vardan savo svajonių. taigi, zombių yra ne tik filmuose. jie čia, šalia, tarp mūsų. gal ir aš esu viena iš jų. kas čia žino. gal ir tas žmogus iš gretimo kambario toks. ir antai tas, kur gatvėje traukia dūmą, ir tas, kurio balsą dabar girdžiu skambantį iš muzikos kolonėlių.

2 pastebėjimai:

ReLi* rašė...

Negalime būti zombiais, kol mumyse kažkas rusena. Tas 'kažkas' - tai jausmai. Kol jauti - esi gyvas. Paprasta logika. Bet kiek daug žmonių nejaučia.!

Diavolessa rašė...

Labai teisingi žodžiai. Ir aš praradau save kažkur, ir baisiausia, nesugebu atrasti iš naujo. Slenku per gyvenimą taip sunkiai, kaip tie iš siaubo filmų... Laukiu, kol kažkas sudrebins mano pasaulį ir pabudins iš to letargo.