BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2011-08-21

pinky and the brain

anksčiau aš norėjau būti kempine ir sugerti visų skausmą ir liūdesį, kad žmonėms nereiktų kentėti. paskui supratau, kad to reikia tam, kad mokėtum vertinti laimę. tada aš norėjau būti bejausmiu robotu, kuris visada būtų racionalus, pasikliautų protu ir nekreiptų dėmesio į kitus. tada tai nusibodo ir aš panorau būti bloga ir visus skriausti. sekėsi pakankamai lengvai: nereikėjo nieko mušti fizine prasme, užtekdavo užgaulių žodžių, šaltumo ir abejingumo. tada nusibodo ir tai ir nusprendžiau, kad reikia būti gera: mandagumas, supratingumas, jokių savų interesų, didelis pareigingumas ir atsakomybė. galų gale, pabodo ir tai. iki tol, kol galų gale tapau tokia, kokia esu, teko pabūti daug kuo, daug prarasti, daug atrasti, šį tą išmokti, kažko gailėtis, pamiršti ir ignoruoti.
sako protingi žmonės kvailių kaliuose, kad nereikia sakyti visada arba niekada, nes viskas atsisuks prieš tave. aš visada sakiau, kad man taip niekada nenutiks, o dabar sustoju, apsidairau ir jaučiu, kaip jau dabar verčiasi viskas į tą pusę, kurią niekada neturėjo pakrypti. aš tikrai galėčiau neleisti tam atsitikti, bet manau, kad tai galėtų priversti prie beprotybės. nors gal ir visai įdomu būtų, o ir draugams bei pažįstamiems pramoga būtų sakyti kitiems: pažinojau žmogų, kuris tapo beprote.

2 pastebėjimai:

Morena rašė...

pažįstu šitą Laurą-beprotę :))

nėra rašė...

faina ji visai, a?