BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2011-08-03

apie norą be oro

Šiandien man sakė: "Laura, tu nė kiek nepasikeitei. Tu vis dar nori daugiau nei kiti." Niekada apie tai negalvojau. Dabar iškilo du klausimai: ar tikrai daugiau, nes pasakė žmogus, iš vietovės, kur tiesiog net labai stengdamasis negali tikėtis, jog atsirastų daug norinčių ir nesitenkinančių bet kuo. Kitas klausimas: ar noriu, jei nesistengiu. Iš jų galima būtų išvedinėti naujus klausimus, bet man jau dabar norisi atsakyti, kad nenoriu aš daugiau nei kiti. Aš tiesiog noriu. Visai kaip kiti - nesistengdama.
Atrodo, kad velniškai baisu būti vidutinybe ir provincialu, bet, velnias, argi nesakiau, kad nesu konservatyvi ir nesilaikau stereotipų? Velniop viską. Liautis teisti kitus ir susitvarkyti savo daržą - štai ko reikia. Ir kartais man tai pavyksta, o juk žingsnis po žingsniu ir pasieksiu Strify duris, ar ne? Taigi, kai kalbėsiu vos girdimai, visiškai ramiai, taip, kad musės zyzimas bus ir garsesnis, ir agresyvesnis, supraskit, kad štai ir nėra kietakaktės Lauros, kuriai nepatinka gandonešiai, bemoksliai, blizgučiais apsikarstę žmonės. Nuliukas apvalukas.
Kaip jau kažkada sakiau, kai buvo nusiteikusi optimistiškai, viskas mūsų rankose. Viskas yra sąlygina, o praktiškai, pridėjus kabutes vardan lietuvių kalbos ramybės, kačių maistas, tačiau aš noriu pasakyti, kad per kokį langą į pasaulį mes žiūrėsim, toks jis ir bus. Žinoma, galo niekam nėra, todėl reikėtų sakyti, kad visada spalvų daugiau ir jos ryškesnės, kai žmonės myli, supranta vieni kitus, keliauja po pasaulį patirdami nuotykius. Mokėdami žaisti gyvenimo žaidimą, kuriame nėra taisyklių. Brutalu. Man norėtųsi sakyti, kad čia tai pateisinama, bet aš nežinau. Visada visada.

0 pastebėjimai: