BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2011-07-03

skrendi ir skrendi, kol atsitrenki į stiklą. little piece of shit

man nusibodo visas tas ritimasis žemyn. toks statiškas, ramus, beveik nepastebimas. norisi ant jo šaukti. o gal ne ant jo. gal ant kažko kito. tiesiog, norisi šaukti, kažką primušti, išburti laimės kitiems, keliems konkretiems asmenims. norisi nuo viso to pasislėpti, nes ir ignoravimo kaukė slegia ir ji skaudina kitus, vos pridengia, o galiausiai, niekam nebematant ir pačia mane susmaigsto keliais milijardais aštrių adatėlių. kartais tikiu, jog ilgas miegas suteiktų man naujų jėgų ir duotų išganymą, idėją, kaip visa tai pakeisti. atrodo, kad pabudusi nebesijausčiau pavargusi, liūdna ir be vilties. deja, miegoti amžinai negaliu, o ir man esant tame kevale visi kiti gyvena ir ritasi ne ką lėčiau nei anksčiau. viskas yra šūdas. nemiegu amžinai, nepabundu geriau nusiteikusi ar laimingesnė, su išeitimi ir galimybe kišenėje. nors ne, galimybių mes nešiojamės tūkstančiais, tik nesugebame laiku išsitraukti tinkamos ir atiduoti prie reikiamo langelio.
man rimtai nusibodo. aš bijau ir tai yra didžiausias šūdas, koks tik gali būti. kai bus pasiektas galutinis taškas, įrašų nebebus, o šūdą pakeis jų krūva. ir man nerūpi cenzūra, geros mergaitės įvaizdis, geri žmonės, teisingumas ir visi kiti niekai. aš trokštu, kad tai liautųsi, kad grįžtų mano idilės, supratimas, žinojimas, kad gaučiau tinkamą stop ženklą ir viskas būtų ne laikina, o normalu. nors kartą gyvenime - ilgai. sušiktame, nuobodžiame, neprasmingame mano gyvenime. ir nusišvilpti man, kad čia optimizmo tiek pat, kiek mėšlo juo patreštoje dirvoje.

0 pastebėjimai: